"Čia taip gražu - nuostabi gamta, ežerai, pušys, o jau oro tyrumas", - apie gyvenimo Visagino krašte privalumus pasakoja Darbo partijos Visagino skyriaus Tarybos narys Dmitrijus Anufrijenko. Dabar partietis džiaugiasi savo gyvenimu Lietuvoje, jį supančia gamta ir čia sutiktais žmonėmis, tačiau dar prieš kurį laiką jis buvo vienas iš tų, kurie savo laimę bandė emigruodamas. Tačiau net ir susikūręs ten gerą ir patogų gyvenimą, jis negalėjo atsižadėti savo krašto ir po dešimties metų grįžo atgal.
Į Angliją - geresnio gyvenimo paieškosDar būdamas 17 metų Dmitrijus įstojo į teisės akademiją, gavo teisės bakalauro laipsnį. Vėliau Visagino politechnikos mokykloje įgijo automobilių šaltkalvio specialybę. Gyvendamas Lietuvoje jis dirbo policininku, tačiau pinigų trūkumas privertė griebtis ir taksisto darbo, o vėliau susikrauti visus daiktus ir laimę bandyti Anglijoje.
"Dirbdamas policijos inspektoriumi neturėjau užtektinai lėšų, kad išlaikyčiau save, žmoną ir du vaikus, todėl nusprendžiau padirbėti taksistu. Tuo metu ėmiau pykti ant savo krašto, nes algos buvo tiesiog juokingos, todėl nusprendžiau geresnio gyvenimo ieškoti svetur, tiesiog pabandyti. Tad susikroviau daiktus ir su visa šeima - žmona, trejų metų sūnumi ir vienuolikmete dukra -iškeliavau į Jungtinę Karalystę",- savo istoriją pasakoja darbietis D. Anufrijenko.
Nuo darbo sandėliuose iki nuosavo versloNaują gyvenimą kurti Dmitrijus nusprendė Northamptono mieste. Kaip pats sako, pradėjo kaip ir dauguma lietuvių - sandėliuose. Dirbti tekdavo daug, o miegoti mažai, todėl ilgai nelaukęs jis pradėjo kurti savo verslą.
"Pirmasis mano darbas buvo sandėliuose, tačiau užsiimdavau ir papildomais darbais, prekiaudavau mašinomis. Kartais vienu metu tekdavo dirbti net dviejuose ar trijuose darbuose. Pamenu, kad kartą žmonai reikėjo daryti operaciją, viskas brangu, kainuoja daug, todėl tuo metu du mėnesius teko dirbti du darbus pilnais etatais ir miegoti vos po kelias valandas per parą. Po trejų metų tokio darbo nusprendžiau kurti savo verslą ir atidariau autoservisą. Žinoma, pradžiai reikia tikrai daug pinigų, todėl ne tik savus pinigus investavome, bet dar ir paskolą ėmėme. Verslas buvo labai sėkmingas, pinigų netrūko ir sprendimas pasiteisino", - apie gyvenimo Anglijoje pradžią pasakoja darbietis.
Emigrantą vietiniai laiko antrarūšiuNors gyvenimas svetur buvo patogus - pigus maistas, nebrangūs drabužiai, puikios pajamos iš verslo, brangi mašina -, tačiau Dmitrijus ten niekada nesijautė savas ir kaip pats dažnai vartoja šį žodį - antrarūšis. Jam svetur trūko lietuviško nuoširdumo, tradicinių švenčių ir pagarbos žmogui. Galiausiai jo ėmė nebetenkinti ir patogus gyvenimas, todėl vis pagalvodavo apie grįžimą namo.
"Nuvažiavęs svetur, pirmus trejus metus jautiesi tarsi vaikas, kuris gavo didžiulį saldainį - gerai mašinai susitaupai reikiamą sumą vos per kelis mėnesius, maistas ir rūbai kainuoja nedaug. Taigi pirmus trejus metus stengiesi užsidirbti. Po trejų metų pradeda rūpėti socialinis gyvenimas - imi burtis į draugijas, ieškoti bendraminčių, su kuriais galėtum švęsti tradicines šventes, ieškai ryšio su vietiniais lietuviais. Na, o šeštais ar septintais gyvenimo užsienyje metais jauti, kad viskas pabodo, pradedi jaustis nelaimingas - lyg ir pinigų yra, tačiau imi savęs klausti, "ką aš čia veikiu?".
Pasak D. Anufrijenko, Anglijoje jis jautėsi antrarūšiu. Ne kartą susidūrė su situacijomis, kurių metu vietiniai aiškiai parodė, kad svetimšaliams pagalba teikiama arba atsainiai, arba paskutiniams. Todėl, kaip pats juokauja, į Lietuvą atostogų važiuodavo praleisti į ligonines.
"Galiu pasakyti, kad vietiniai medikai į mus žiūrėdavo neigiamai. Pavyzdžiui, kuomet mano svainio žmoną ištiko nelaimė, teko kviesti greitąją. Ją paliko palatoje ir mes dvi valandas laukėme, kol kas nors ateis padėti, tačiau niekas taip ir nepasirodė. Tokios ir panašios situacijos verčia jaustis antrarūšiu. Ne veltui juk visi lietuviai gydytis vyksta į Tėvynę. Čia ne tai, kad geriau, čia kažką bent jau daro", - savo patirtimi dalijasi Dmitrijus.
Grįžti privertė meilė TėvyneiDmitrijus sako, kad savo laimę Anglijoje išbandė. Jam ten puikiai sekėsi, verslai buvo pelningi, tikslą pasiekė - pinigų užsidirbo. Tačiau ten nesijautė savas, jo nuomone, svetur jis niekuomet nebus laikomas pilnateisiu gyventoju, todėl susikrovė lagaminus ir po dešimties metų praleistų emigracijoje grįžo namo.
"Visi svetur važiuoja išbandyti laimę ir užsidirbti pinigų. Už tuos pinigus Lietuvoje gali nusipirkti butą, mašiną, garažą, dar pasilikti šiek tiek santaupų ir jau net už tą patį minimumą galima gyventi. Bet jeigu šitų dalykų neturi, gyventi darosi sunku. Aš svetur labai gerą gyvenimą susikūriau, tačiau nesijaučiau ten savas. Keturiasdešimties metų žmogus pradeda galvoti ne tik apie materialinius dalykus, jam ima rūpėti ir socialinis gyvenimas - ką darai dėl savęs, o ne dėl savo skrandžio. To svetur mūsiškiams pasiekti labai sunku, ten kažką gali pasiekti tik iki tam tikro lygio, o čia, Tėvynėje, ribos plačios", - sako Dmitrijus.
Iš Anglijos į tebestatomą namą VisaginePo dešimties svetur praleistų metų Dmitrijus priėmė netradicinį sprendimą ir nusprendė įsikurti kaime. Nors piniginiu atžvilgiu sąlygos nėra tokios, kaip Anglijoje, tačiau čia jis ir su pardavėja pasišneka ir save realizuoti gali.
"Aš, kaip mėgstu sakyti, nulipau nuo "Jaguaro" Anglijoje, sėdau į "Audi 80" ir įsikėliau į nebaigtą statyti namą kaime. Ir tai man nekelia jokių blogų emocijų. Žinoma, užsienyje galėjau gerai pavalgyti, bet užtat čia galiu pasišnekėti su vietine pardavėja. Ten su tavimi šnekėti niekas nenori. Ten besišypsantis žmogus iš tiesų nebyliai sako "nekalbėk su manimi". O Lietuvoje žmogus kaip jaučiasi, taip ir atrodo - jei jaučiasi blogai, vaikšto susiraukęs, jei gerai - išsišiepęs", - sako D. Anufrijenko.
Dabartiniu gyvenimu Dmitrijus sako tikrai patenkintas. Prieš porą metų įstojo į Darbo partiją, šiuo metu dirba Visagino skyriuje ir bando stiprinti komandą. Pagrindinis jo tikslas įstojus į partiją - kovoti su emigracija, kad iš čia neišvažiuotų vietiniai, kad vaikai neapleistų savo gimtinės. Darbietis taip pat turi autodalių parduotuvę, prekiauja nekilnojamuoju turtu ir žinoma, kartu su Darbo partija dalyvauja įvairiose socialinėse akcijose.
Partija