Sustiprėjusios, apsivaliusios mūsų Darbo partijos prioritetinė vertybė yra aiškumas ir interesų skaidrumas. Todėl šiandien būsiu su jumis visiškai atvira.
Darbo partijos pirmininkės pareigas pradėjau eiti pačiu sunkiausiu laikotarpiu. Po pralaimėtų Seimo rinkimų, kuriems buvo išnaudota daug darbo ir energijos, daug finansų. Partija krito į dugną. Vienas po kito savo ambicijas pradėjo rodyti žmonės, kuriems partija tebuvo įrankis asmeniniams tikslams bei naudai pasiekti.
Ir jei man reiktų įvardinti pagrindinę priežastį, kodėl šiandien Darbo partija nėra parlamentinė partija, tai įvardinčiau būtent tai, kad mums labiausiai pakenkė ne oponentai, ne kokia nors juodosios buhalterijos byla, bet ydinga partijos, kaip organizacijos vidinė kultūra, kurią sąlygojo pavieniai asmenys, kurstantys intrigas ir siekiantys vien savo asmeninės naudos. Asmenys, kurie kenkė ne man, bet visai partijai. Vietoj to, kad burtųsi, kad koncentruotųsi į veiklą ir tikslus, ėmė purkštauti tuščiomis ambicijomis ir ardyti. Gaila, kad kai kuriems, pabrėžiu, kai kuriems buvusiems Seimo nariams taip ir liko nesuprantama, kad pažadai, duoti žmonėms yra tas tikslas, kuris turi vesti į priekį. Kad ištartas žodis turi tapti darbu. Labai tikiuosi, kad jausti asmeninę atsakomybę už savo sprendimus ir veiksmus mūsų partijoje taps įprasta kiekvienam.
Džiaugiuosi, kad per šį laikotarpį mūsų partija stipriai apsivalė. Atkrito daugelis savanaudžių, įvairių perėjūnų. Mums pavyko išlaikyti tvirtą struktūrą, kurti strategines gaires, nustatyti pagrindines veiklos kryptis. Žinoma, labai džiaugiuosi ir jaunais žmonėmis, naujais nariais, kuriems įsegiau ženklelius, ir iš kurių tikiuosi naujų idėjų, energijos ir atsidavimo.
Taigi, šiame kontekste matau dvi galimas išeitis:
Pirmoji – ir toliau murkdytis intrigose, taip mažinant partijos autoritetą ir užkertant kelią vystyti veiklą. Mano nuomone, intrigos ir vis plačiau aptariami jų atgarsiai visuomenėje nėra naudinga nei vienam – tiek partijos nariui, tiek pirmininkui.
Antroji išeitis – sustiprėjusiai, subrendusiai partijai leisti eiti demokratiniu keliu. Gerbti kiekvieno nario nuomonę, balsą. Ir pagal naująjį partijos statutą surengti tiesioginius pirmininko rinkimus skyriuose, kad kiekvienas partietis išreikštų savo valią.
Noriu pabrėžti, kad partija nėra žaisliukas pavieniams atskirų asmenų interesams tenkinti. Tai yra visų partijos narių organizacija, neturinti nei konkretaus savininko, nei akcininko.
Gerbiamam Viktorui Uspaskichui linkiu netapti tariamu partijos „gelbėtoju“. Panašiu į peroną atvykstantį ir iš jo išvykstantį traukinį. Tai jis partiją ir jos žmones palieka, ir mes jį palydime, mojuodami nuo ašarų drėgnomis nosinaitėmis, tai jis vėl sugrįžta ir mes jį vėl sutinkame garsiais plojimais. O po kiek laiko viskas kartojasi iš naujo ir vėl viskas tas pats.
Esu tvirtos nuomonės, kad partijos lyderis neturi būti kelių intrigantų stumdomas, periodiškai užvažiuojantis „gelbėti“ žmonijos. Lyderis turi būti tas, kuris gali partijos žmonėms pirmiausia užtikrinti stabilumą. Pasiremsiu vieno politikos apžvalgininko žodžiais: „Stiprūs lyderiai kuria idėjas, silpnesni įvykius, o patys silpniausieji – baimes“.
Linkiu, kad būtų užkirstas kelias niekur nevedančioms intrigoms ir chaosui. O šiandien, nebijodama priimti sau asmeniškai nepalankų politinį sprendimą, teikiu atsistatydinimo iš Darbo partijos pirmininko pareigų pareiškimą.
Tačiau tai nereiškia mano pasitraukimo, tai vienintelė galimybė organizuoti tiesioginius partijos pirmininko rinkimus.
Partija