Partija

Gitana Markovičienė. Seimūnai deda letenas ant laisvo žodžio

Parlamentarai registruoja vieną po kitos pataisas, kurias įteisinus būtų įvesta cenzūra. Šįkart užsimota uždrausti skelbti informaciją (ne DEZINFORMACIJĄ), jei ji gali pakenti partijų bei kitų juridinių asmenų dalykinei reputacijai. Ir toks draudimas galiotų, net jei informacija būtų tikra.

Visuomenės informavimo įstatyme siūloma nustatyti draudimą skelbti juridinių asmenų dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją. Pataisos autoriai - seimūnai Ramūnas Karbauskis, Arūnas Gelūnas, Vytautas Kernagis, Robertas Šarknickas, Vytautas Juozapaitis ir Stasys Tumėnas. Beje, visi jie - iš Seimo kultūros komiteto, nors kuo kultūra susijusi su cenzūra, turbūt tik jie gali paaiškinti. Iš 7 komiteto narių po šiuo jau eiliniu naujojo Seimo absurdu nepasirašė tik Gediminas Kirkilas.

Kodėl tai absurdas? Visų pirma, kaip sakoma liaudyje, gaunasi "sviestas sviestuotas". Kiekvienas juridinis asmuo turi teisę ginti savo pažeistą dalykinę reputaciją, nes tą numato Civilinis kodeksas. Juo remiantis ne viena žiniasklaidos priemonė už dezinformaciją jau yra nubausta įspūdingomis baudomis. Tačiau seimūnai norėtų, kad už tą patį nusikaltimą būtų taikomos iškart dvi bausmės. Jei Visuomenės informavimo įstatymo pataisoms būtų pritarta, pripažintos pažeidėjomis nebegalėtų dalyvauti valstybės institucijų skelbiamuose konkursuose dėl informacijos sklaidos. O tai vienas iš pagrindinių žiniasklaidos priemonių pragyvenimo šaltinių.

Bet čia dar būtų pusė bėdos. Gal ir nebūtų gaila laikraščio, televizijos radijo ar interneto portalo, specialiai šmeižiančio kokį nors juridinį asmenį, nors vis tiek keistokai atrodytų dvigubos bausmės taikymas. Tačiau svarbiausia yra kas kita. Nežinia, ar dėl teisinio neišprusimo, ar specialiai, norėdami užčiaupti žurnalistus, minėti 6 Seimo nariai į pataisą įrašė, kad draudžiama platinti ne tik dezinformaciją, bet ir informaciją, pažeidžiančią juridinio asmens dalykinę reputaciją. Bet palaukite. Nuo kada Lietuvoje draudžiama platinti teisingą informaciją? Nuo kada ribojama konstitucinė visuomenės teisė žinoti? Pasirodo, pradėjus dirbti naujajam Seimui.

Peršasi vienintelė išvada, kodėl seimūnai nori užčiaupti žurnalistus - kad būtų uždrausta kritika. Prisiminkime, kad partijos irgi yra juridiniai asmenys. Jei pataisos įsiteisintų, baudžiamos galėtų būti ir žiniasklaidos priemonės, skelbiančios apie jas teisingą, bet reputaciją žeidžiančią informaciją.

Tarkime, dabar žiniasklaidoje daug skelbiama apie Liberalų sąjūdžio kyšininkavimo skandalą, apie tai, kad pareikšti įtarimui buvusiam jos lyderiui Eligijui Masiuliui ir kitam įtakingam partijos veikėjui Gintarui Steponavičiui. Savaime aišku, tokios informacijos skleidimas kenkia liberalų reputacijai, tačiau kodėl visuomenė neturėtų sužinoti, kad tarp jų yra įtariamųjų ir kodėl turėtų būti baudžiamos tai skelbiančios partijos?

Natūralu, kad tokio siūlymo teikėjų yra ir vienas liberalų frakcijos atstovas. Suprantama, kad tarp teikėjų yra ir "valstiečių", nes jiems neturėtų būti malonu, kai žiniasklaida prikaišioja apie žadėtas, bet taip ir nepradėtas permainas, nenuostabu, kad idėją palaiko ir konservatoriai, kurių ne vienas atstovas taip pat yra ar buvo teisėsaugos akiratyje. Tačiau tikiuosi, kad politikai atsikvošės ir pasakys, jog įvyko nesusipratimas bei savo siūlymą atsiims. Kaip, laimei, po kilusio pasipiktinimo atsiėmė "valstiečių" atstovė Seime Dovilė Šakalienė.

Ji siūlė įteisinti nuostatą, kad visuomenės informavimo priemonės turinyje neigiama informacija sudarytų ne daugiau nei 50 proc. informacijos. Argumentas - žinios apie politikų bei valdininkų korupciją, piktnaudžiavimą, interesų painiojimą mažina pasitikėjimą visuomenės institucijomis. Negana to, apie nešvarius ponų darbelius nebūtų galima pranešti laidų pradžioje ar pirmuose puslapiuose. Ir tik prezidentei bei premjerui viešai pareiškus, jog tai paprasčiausia cenzūra, parlamentarė atsikvošėjo.

Gitana Markovičienė, Darbo partijos pirmininkės pavaduotoja