Mūsų tauta išgyveno ir pakilių, ir skaudžių savo šalies istorijos momentų. Išgyvenome todėl, kad kritiškais momentais sugebėjome išlikti vieningi, stiprūs, drąsūs ir vienas kitam artimi. Sunkiausiais momentais stiprybės sėmėmės vieni iš kitų, iš tautos bendrystės.
„Už saugią Lietuvą“ – skelbia Prezidentės nacionalinės kampanijos šūkis. Prie akcijos prisijungė tūkstančiai eilinių piliečių, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, prisijungė ir garbūs visuomenės veikėjai, žurnalistai. Vienas iš kampanijos tikslų – mokyklose ir visuomenėje stabdyti patyčias. Bet rinkimams tai negalioja.
Šiandien negyvename karo, okupacijos, trėmimų akivaizdoje. Šiandien gyvename laisvėje, demokratijoje, visgi, esame didelėje nesantaikoje ne tik vienas su kitu, bet ir su pačiais savimi. Nes tik didelį vidinį konfliktą patiriantis žmogus gali būti toks piktas, kupinas tokios juodos pagiežos, kad vienintelis jį prablaškyti tesugebantis dalykas – pasityčiojimas iš kitų.
Ir tas pasityčiojimas toks nuožmus, kad, rodosi, kuo labiau pažeminsi kitą, tuo labiau pakilsi pats. Kas turi vykti jauno vaikino galvoje ir sieloje, kad viešai rašytų tokius žodžius (pvz., cituoju komentatorių Mantą: „Labai paprastai galiu išsakyti savo nuomonę apie Pitrėnienę. Einant ryte į darbą ir pamačius, kad prie mano durų prišikta, tai man sukeltų daugiau teigiamų emocijų, negu ši valkata“)?
Viena yra humoras, sarkazmas ir kritika, tačiau visai kas kita yra pagieža, juodžiausios neapykantos kurstymas ir visų problemų nuniveliavimas iki banaliausio „ačių“. Visi suprantame, kad ne pati ministrė rengė lankstinuką, visi suvokiame, kad klaidų pasitaiko visiems, visi, kas norėjo, sužinojo, kad lankstinuką maketavusi įmonė atsiprašė ir klaidą ištaisė. Nesvarbu. Išpūskime reikalą iki tokio lygio, kad maža nepasirodytų, sukelkime tokią patyčių bangą, kokios Lietuva dar nematė!
Ne, negalvokime apie pasekmes, negalvokime, kad koks jaunuolis tai supras pernelyg tiesiogiai, kaip kvietimą į karą, kur jau galima viskas. Sudraskykime į gabalus bet kurį, kuris išdrįs suabejoti šia tiesa.
Normalu ir priimtina kritikuoti politiką už jo padarytus ar nepadarytus darbus. „Ačių“, neva, tik simbolis tų padarytų ir nepadarytų darbų, juk viskas iš tikrųjų ne dėl rašybos. Tik ar kas nors žino, kokie tie padaryti ar nepadaryti darbai? O koks skirtumas, gi „ačių“ – fun. Nejaugi dar darbais pradėsi domėtis, ką žmonės pagalvos? Visi rašo, juokiasi, reiškia, viskas gerai. Vadinasi, galima žmogų ir valkata, ir išmata išvadinti. O ką? Kas čia blogo? Atėjus „Savaitei be patyčių“ parašysiu, kad patyčios blogai.
---------
Jau spėjau patirti įvairiausių išbandymų, spėjau užsigrūdinti ir manęs taip lengvai įžeisti, pažeminti ar iš manęs pasityčioti nepavyks. Žinau, kuo tikiu, kas man svarbu, kodėl negailėdama nei savo laiko, nei jėgų noriu dirbti politikoje. Nepalaikau elementarių gramatikos klaidų darymo, politinio neveiksnumo, blogos politikos ar pan., bet dar labiau nepalaikau komjaunuoliško fanatizmo ir beprecedentės patyčių audros.
Auginu du mažus vaikus dėl kurių nuoširdžiai jaudinuosi. Nenoriu, kad jie augtų tokioje šalyje, kurioje normalu keikti ir be jokios sąžinės graužaties socialiniame tinkle politikui palinkėti mirties, mat šis ne tai partijai priklauso, nes prisigalvoja visokių MMA ir NPD, nes jo partija paskyrė „tą“ ministrę - juk žurnalistais ir garbiais piliečiais save laikantys žmonės davė leidimą taip daryti. Išvykime juos iš Lietuvos, išvykime tuos, kurie drįso juos palaikyti ir už juos balsuoti, padarykime taip, kad nedrįstų niekas priešingos nuomonės turėti. Juk, esą, kai nebeliks „tų netinkamų“, tuomet jau suklestės laisvė ir demokratija šalyje.
Nenoriu, kad mano vaikai bijotų turėti nuomonę, kuri nesutampa su daugelio, kad iš baimės jie nesiryžtų rinktis tam tikros profesijos ar darbovietės tik todėl, kad bus išjuokti, jog pasirinko neteisingai, mokosi ne ten, draugauja ne su tuo, dirba ne tą, balsuoja ne už tuos ir t.t. Šalin pliuralizmą, pagarbą ir nuomonių įvairovę!
Turime laisvę, bet nebeturime širdies. Bent jau rinkimų laikotarpiu leidome sau pamiršti, kad žodis gali įkvėpti, bet gali ir skaudžiai sužeisti.
Ar vis dar verta tuo stebėtis, kai viešojoje erdvėje klesti purvo pilstymo varžybos, o išsilavinę ir inteligentiški žmonės šias varžybas organizuoja, nugalėtojus apdovanoja ir pagiria? „Laikykitės, jūs, ten“, mes jums pasakysime, kaip ir ką mąstyti, už ką balsuoti ir ką sunaikinti, vis tiek jie beveik ne žmonės“. Ne žmonės? Tai kas? Tiesiog pasirinkite, kas labiau patinka: rusų agentai, valkatos, išmatos, parazitai, kiekvieną savo atodūsį skiriantys tam, kad tik Lietuvoje gyventi būtų blogiau. Nes už jus jau nusprendė, kas Lietuvoje yra juoda ir kas balta.
------------------
Bet aš nenoriu, kad taip būtų ir toliau. Nenoriu, kad vienintelis būdas jaustis „kietam“ būtų tyčiojimasis iš kitų. Kad tie „teisieji“, vieninteliai žinantys, kaip elgtis, ką kalbėti, kokiai partijai priklausyti, jaustųsi galintys engti kitus.
Ne sąmojingi komentarai, skaudžiai užgaunantys ir žeminantys viešojoje erdvėje, ne kitų mokymas, kaip gyventi, o žiūrėjimas savo gyvenimo, galvojimas savo galva ir savo pilietinės pareigos vykdymas man parodo, ko iš tiesų yra vertas žmogus.
Greičiausiai ne tokią viešąją erdvę įsivaizdavo socialinių tinklų ir interneto kūrėjai. Sprendimai, kurie turėjo suartinti, šiandien išskyrė. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad visa tai laikina, tiesiog nuvalkiotai banalus juodosios komunikacijos triukas, puikiai surežisuotas spektaklis.
Darbo partijos atsakingoji sekretorė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė
Partija