Mūsų Tautos istorija kupina ir didingų, ir skaudžių akimirkų. Esame stiprūs. Todėl galime pripažinti, kad šiandien išgyvename ne patį šviesiausią savo istorijos etapą.
Nesilyginame su tais, kurie išgyveno okupaciją, trėmimus, genocidą. Juos visada palaikė ir į priekį vedė tikėjimas. Tikėjimas esančiais šalia, tikėjimas savimi, tikėjimas ateitimi ir savo valstybe.
Šiandien negyvename okupacijoje – jau 26 metus esame iškovoję kažkada taip trokštą, siekiamą ir svajotą laisvę. Tačiau ar nepraradome tikėjimo? Ir savimi, ir savo Valstybe.
Esame vieningi? Ne. Ir todėl nebesame tvirti. Dingo bendrystė ir širdį virpinantis pasididžiavimas savo kraštu. Kad valstybė būtų stipri, demokratiška ir saugi, reikia kaip tik stiprios ir pilietiškos visuomenės.
Kai troškome laisvos Lietuvos ir norėjome būti nepriklausomi bei savarankiški, supratome, kad privalome kovoti, kad tai – kiekvieno lietuvio pareiga. Šiandien turime iškovotą laisvę. Laisvę, kuri suteikia teisę rinktis. Teisę spręsti. Teisę turėti savo nuomonę ir ją išreikšti. Tačiau užmiršome kovoti. Pasidavėme ir palikome viską likimo valiai. Pritariame kitų pritarimams. Ir už tai šiandien vietoje džiaugsmo ir mėgavimosi laisvės vaisiais, esame paskendę apatijoje, abejingume ir niūrume. Karai ir baisios negandos nesugebėjo palaužti mūsų Tautos dvasios stiprybės, o ją palaužė, kas - laisvė? Ne laisvė. Juk dėl visų negandų mes linkę kaltinti SAVO Valstybę, kuri „nieko nedavė“. Bet kaltinti jos nėra už ką. Valstybė nėra valdžia, jų tapatinti negalima. Valstybė yra mūsų namai, tik tų namų šeimininkai kažkodėl esame ne mes patys, o valdžia. Nors pastaroji tėra ne kas kitas kaip tarpininkas tarp žmonių ir valstybės. Tai mūsų tarnas, liokajus. Taip, negalime paneigti, kad valdžia lemia daug ir jos sprendimai atsiliepia kiekvieno mūsų gyvenimui. Kaip tik todėl valdžia privalo, būti stipri, patyrusi, atsakinga ir išmintinga. Tokia, kuriai be baimės patikėtumėte kurti visos savo valstybės, savo namų ir šeimos, vaikų, anūkų ateitį.
Savo mažuosius mokome niekada nepasiduoti, nenuleisti rankų (žr. paveikslėlį). Tai kodėl patys jas nuleidžiame? Juk kaip tauta mes išlikome. Rovė, neišrovė. Nes svarbiausiais, kertiniais istoriniais momentais sugebėjome nepasiduoti ir pasitelkti vienybę. Vienybę, kurios šiandien taip trūksta. Girdžiu kalbant: „Nebėra dėl ko tos vienybės demonstruoti – pažiūrėkite į netvarką valstybėje. Nebenorime drąsiai stoti už savo idealus, savo tikėjimą, savo šalį, nes jaučiamės jos išduoti“. Bet išduoda ne valstybė. Išduoda abejonės. Pirmiausia abejonė savimi.
Ne, jūsų balsas nėra tik šiaip balsas tarp tūkstančių kitų balsų. Tai yra labai svarbus jūsų valios aktas – neleisti valdžiai pasiskelbti valstybe ir užmiršti savo tikrųjų pareigų – dirbti jūsų labui.
Laikas nustoti gyventi dvejose Lietuvose – vienoje, kur klesti godus verslas ir korumpuoti tarnautojai ir kitoje, kur susitelkę visi, kam gyvenimas „nepaėjo“ ir kurie paskutinius kantrybės likučius išbarsto bandydami išsikapanoti iš valdžios jiems paspęstų apverktinų atlyginimų, pašalpinių pensijų ir nesuvokiamų kainų spąstų. Ir šios antrosios Lietuvos pamažu nebelieka – pametę visą kantrybę ir nebeapsikentę patyčių jos gyventojai kraunasi lagaminus į anglijas ar norvegijas. Nes svetima šalis juk mažiau atšiauri ir svetingesnė už savąją...
Bet laikas tapti pilnateisiais savo šalies piliečiais ir imti sprendimo galią į savo rankas. Ir prisiimti už jį atsakomybę. Jūs renkate savo atstovus Seime. Jūs, ir niekas kitas, sprendžiate, kam patikėti savo valstybę. Nenumokite ranka – „visi jie vienodi“, „nėra ko rinkti“ – nepažiūrėkite į šią savo pareigą pro pirštus. Nes atsakomybę už savo valstybę lengva suversti valdžiai, tačiau ją nešate ir jūs. Savo valstybės ateitį kuriame visi – tiek kartu, tiek kiekvienas atskirai.
Ateikite, balsuokite ir nuspręskite. Valstybė jūsų nenuvylė. Nenuvilkite jos ir jūs.
Tikiu Lietuva.
Mečislovas Zasčiurinskas, Seimo Darbo partijos frakcijos narys
Partija