Lietuvoje nuolat kalbama apie tai, kiek daug prarandame žemės ūkyje aktyviai nevystydami gyvulininkystės šakos - tebesame žaliavinių grūdų eksportuotojai, užuot auginę gyvulius, gaminę galutinius mėsos produktus bei kūrę didesnę pridėtinę vertę ir naujas darbo vietas. Šiuo metu Vyriausybė jau pritarė, tikėtina, Seimas taip pat pritars Gyvulių veislininkystės įstatymo pataisai, kuria užsimota panaikinti Valstybinę gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybą, jos funkcijas perduodant Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai bei pačiai Žemės ūkio ministerijai. Kuris laikas kalbama ir apie veislininkystės įmonių privatizavimą. Jei tai iš tiesų įvyks, gyvulininkystės šakos proveržį galėsime pamiršti labai ilgam. Tačiau ar toks Lietuvos tikslas?
Kalbėdami apie dabartinę šalies gyvulininkystės šakos situaciją neretai su nostalgija atsigręžiame į tarpukarį, kuomet gyvulininkystė klestėjo, o jos eksporto mastai buvo stulbinantys. Kas šią sėkmę lėmė? Ogi valstybės strategija, kryptingai vykdoma žemės ūkio politika ir gyvulių veislininkystės svarbos suvokimas. Tarp ūkininkų buvo vykdomas aktyvus švietėjiškas darbas ir žmonės suprato, kad tik aukštos genetinės vertės bandos gali duoti norimą rezultatą. Todėl buvo nuosekliai gerinamos nacionalinės praktiškai visų rūšių ūkinių gyvūnų - galvijų, kiaulių, avių, žąsų - veislės ir netgi beveik spėta sukurti naują Lietuvos sunkiųjų arklių veislę, suvokiant, kad sparčiai besivystančiam žemės ūkiui reikalinga ir lietuviška „technika“.
Deja, šiandien pasigirsta kalbų, kad mums apskritai nereikia veislininkystės veiklos, nereikia veislininkystės įmonių – esą kokybiškos reproduktorių spermos bei kitokios veislinės medžiagos galime įsivežti iš užsienio. Tokiame kontekste, be abejo, išnyksta ir Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos reikalingumas. Tačiau tuomet kyla kitas klausimas: kam įsivežinėti veislinę medžiagą? Gal tiesiog tokiu atveju įsivežkime mėsą ir pieną ? Lietuvos kaimas ir toliau tegul nyksta, o žmonės ir ypač jaunimas tegul važiuoja auginti gyvulių į užsienio šalių ūkius, nes savoje šalyje mažo produktyvumo gyvulių auginimas nepelningas. Ar to siekiame? Ar toli nueisime eidami tokiu keliu ?
Mažų mažiausiai stebina tai, kad Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos funkcijas planuojama perduoti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Nes netgi terminų „veterinarija“ ir „veislininkystė“ sampratos absoliučiai nesusijusios. Tai ir visiškai skirtingos veiklos sritys. Veterinarija yra gyvūnų ligų diagnozavimas ir gydymas, gyvūnų gerovės klausimai. Veterinarijos programos studentams veislininkystės dalykui skiriamos vos kelios valandos. Tačiau šio dalyko išsamiai mokosi būsimieji gyvulininkystės technologai, kurie tampa veislininkystės specialistais. Tokie žmonės šiuo metu ir dirba Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos inspektoriais regionuose. Ir kyla labai didelis pavojus, kad įstaigos funkcijas mechaniškai perdavus Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pastaroji nesuvoks veislininkystės inspektorių funkcijų svarbos. Jau dabar kalbama, kad jų bus palikta viso labo po vieną apskrityje. Dabar veislininkystės inspektoriai prižiūri, kaip pripažintos veislininkystės asociacijos vykdo selekcijos programas, taip pat prižiūri veislynų veiklą bei konsultuoja gyvulių augintojus veislininkystės klausimais. Kitaip tariant, tai arčiausiai ūkininko esantys specialistai.
Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba, be abejo, turi prisiimti atsakomybę už tai, kad ne visais atvejais užtikrino Gyvulių veislininkystės įstatymo vykdymą, bet tai nereiškia, kad ją sunaikinus problemos išnyks. Šios įstaigos veiklą reikia efektyvinti, kelti jai atitinkamus uždavinius ir kt.
Valstybinės veislininkystės priežiūros tarnybos sunaikinimas bus labai į naudą lobistams, kurių Lietuvoje tikrai nestinga - iš to neabejotinai išloš veislinę medžiagą į Lietuvos rinką tiekiančios užsienio kapitalo įmonės. Ir pagrindiniais ūkininkų „konsultantais“ veislininkystės klausimais beliks sėklintojai, kurių credo – sėklinę medžiagą pigiai nupirkti užsienyje ir brangiai parduoti Lietuvoje. Apie jos kokybę, deja, šiuo atveju nekalbama.
Sumaištis šalies veislininkystės sistemoje gali „pasitarnauti“ ir tyliam valstybinių veislininkystės įmonių „prichvatizavimui“. Mat šios įmonės ne vieną privatininką masina vien jų valdomais nemažais valstybinės žemės plotais. Be to, kai kuriems lobistams ne mažiau aktualu, kad Lietuvoje ateityje nebeturėtume aukštos genetinės vertės gyvulių ir ypač - reproduktorių. Be abejo, užsienio kompanijos tikrai turės ką pasiūlyti ir tuo pasirūpins... Tik klausimas, už kiek ir kokios kokybės prekes?
UAB „Šilutės veislininkystė“, UAB „Šeduvos veislininkystė“, AB „Kiaulių veislininkystė“ jau daugelį metų vykdo labai svarbų darbą – reproduktorių vertinimą pagal palikuonių penėjimosi savybes, 70 proc. su tuo susijusių išlaidų subsidijuojant valstybei. Ir tai ūkininkams, o kartu ir visam gyvulininkystės sektoriui yra labai reikšminga nauda ir parama, nes gero reproduktoriaus naudojimas yra vienas svarbiausių veiksnių, vystant ekonomiškai efektyvią veiklą. Todėl būtų nedovanotina klaida šias įmones privatizuoti be naujojo savininko įpareigojimo bent 15 metų tęsti veiklą nemažinant apimčių.
Seniai kalbama, kad koncesijos būdu įmones galėtų perimti augintojų asociacijos. Bet procesas iki šiol taip ir nepajudėjęs. Nes tenka konstatuoti, kad gyvulininkystės sektoriuje veikiančios asociacijos yra ganėtinai silpnos, susiskaidžiusios, užsiimančios lobizmu. O ten, kur nėra vienybės, paprastai ir išlošia kažkas trečias. Be to, tikėtina, privatizavimas nustatant tam tikras veiklos sąlygas, būtų labai komplikuotas teisiškai.
Todėl esamajame etape geriausias kelias būtų pasinaudoti kaimynų lenkų ir kai kurių kitų šalių pavyzdžiu ir veislininkystės įmonių neišleisti iš valstybės rankų, šias įmones sujungiant į vieną darinį bei taip optimizuojant jų išlaikymo kaštus. Tai būtų racionalus sprendimas išsaugant ir efektyvinant panašias funkcijas atliekančių įmonių veiklą, taip pat užtikrinant žemdirbių dalyvavimą jų valdyme. Palaipsniui galima būtų atsisakyti dalies valstybės valdomų akcijų, jas lengvatinėmis sąlygomis perduodant (parduodant) asociacijoms t.y. paslaugų gavėjams. Kiek akcijų ir per kiek laiko perduoti? Tam reikėtų atskiros diskusijos ir strategijos. Ne tai dabar svarbiausia. Bet, deja, susidaro įspūdis, kad dabartiniai sprendimai bus priimami pagal principą „pirmiau sugriaukime, o tada galvosime kaip ir ką čia daryti“. O gal ir galvoti nereikės jau, nes Seimo kadencija baigsis... Ir vėl kažkam teks atstatinėti sistemą, naudojant nemažas biudžeto, t.y. visų mūsų lėšas, taip kaip šiandien jau vyksta Latvijoje, kur prieš kelerius metus buvo nueita panašiu griovimo keliu. Tad gal reikėtų mokytis iš svetimų, bet ne iš savo klaidų.
O štai pačių ūkininkų dėmesys veislininkystės veiklai, reproduktorių vertinimui pagal palikuonių penėjimosi savybes, pamažu auga. Tačiau ir šiuo atveju stinga griežtesnės asociacijų pozicijos. Dažniausiai nueinama lėkštu keliu ir galvojama, kad svarbiausias tikslas – pelningai parduoti produkciją šiandien. Iš tiesų asociacijų vadovai turi suprasti, kad jeigu veislininkystę nustumsime į antrąjį planą, jei negerinsime gyvulių genetinės vertės, netrukus neturėsime ką bepardavinėti. Todėl asociacijos, ypač valstybės pripažintos veislininkystės institucijos, turi vykdyti patvirtintas veisimo programas, jose numatyti gyvulių gerinimo kryptis ir siekiamus tikslus. Taip pat vykdyti švietėjišką veiklą.
Šiuo metu nėra žinoma ir Žemės ūkio ministerijos pozicija. Tol, kol nėra susiformavusi stipri, vieninga žemdirbių savivalda, pačios ministerijos nuomonė turėtų būti ypač aiški bei tvirta. Be abejo, turi būti atsižvelgiama į asociacijų pageidavimus, tačiau ministerija privalo prisiimti atsakomybę už veislininkystės ir gyvulininkystės likimą, numatyti aiškią kryptį ir jos tvirtai laikytis.
Turime nepamiršti, kad valstybė jau keleri metai investuoja didelius pinigus, remdama ūkininkus, įsigyjančius veislinius gyvulius. Ir visa tai paleisti savieigai, be ūkininkų įpareigojimo dirbti selekcinį darbą, racionaliai panaudoti turimus genetinius resursus, yra tik pinigų mėtymas vėjais. Tačiau ūkininkams šiuo atveju reikalingi kvalifikuoti pagalbininkai – Valstybinės veislininkystės priežiūros tarnybos specialistai. Tik ar jų beturėsime?
Tam tikros dalies ūkininkų džiaugsmas, kad nelikus Valstybinės veislininkystės priežiūros tarnybos, neliks kontrolės, bus labai trumpalaikis. Nes naudojant netinkamus reproduktorius prastės bandos, mažės augintojų pajamos ir šiame sektoriuje bus sukuriama vis mažiau pridėtinės vertės.
Asociacijų veiklą taip pat laikas įstatyti į reikiamas vėžes. Asociacijų, kaip pripažintų veislininkystės institucijų veikla yra subsidijuojama valstybės. Todėl Žemės ūkio ministerija turėtų labai atsakingai patikrinti bei įvertinti, kaip jos vykdė gyvulių veisimo programas pastarųjų penkerių metų laikotarpiu. Ir toms, asociacijoms, kurios programų nevykdė, neturi būti suteiktas valstybės pripažintos veislininkystės institucijos statusas bei finansavimas.
Gyvulių veislininkystė šiandien yra kryžkelėje, ir Žemės ūkio ministerija bei dabartinės agrarinės politikos formuotojai turi prisiimti atsakomybę dėl veislininkystės ir gyvulininkystės sektoriaus ateities. Trumparegiški šios dienos sprendimai, pataikaujant atskiroms interesų grupėms, jau artimoje ateityje turės neigiamų, brangiai kainuojančių pasekmių ir taip jautriam gyvulininkystės sektoriui bei jo konkurencingumui.
Prof. Vigilijus JUKNA, Darbo partijos pirmininko pavaduotojas
Partija