Partija

Š. Birutis: dėstytojai kantrūs, metas kantrybę prarasti už juos

Geriausiai pensininkus ir jų kiekvienos dienos kovą už būvį, tikriausiai, supranta Lietuvos inteligentija, nes ir vieni ir kiti savo biudžetą turi planuotis labai panašiai – po kelis eurus per dieną. Vieni tokio „garbingo“ atlygio sulaukė už tai, kad vietoje emigracijos pasirinko kelis dešimtmečius dirbti Lietuvai, o kiti – už aukštą kvalifikaciją ir darbą „iš idėjos“. Kartos skirtingos, tačiau gyvenimas labai panašus. Nuo algos iki algos arba nuo pensijos iki pensijos. 

Mokslininkų atlyginimų padėtis mūsų valstybėje yra labai dramatiška. Už juos daugiau uždirba net kai kurie mokytojai, kurių kišenėse, kaip visi puikiai žinome, švilpauja vėjai. Dalis dirbančių studentų taip pat gali pasigirti aukštesnėmis pajamomis. Universiteto lektorius vidutiniškai uždirba 553 eurus, asistentas – virš 300 eurų. Kiek geresnė docentų padėtis, kurie į piniginę gali įdėti apie 900 eurų. Tačiau visi puikiai suprantame, kad tokie atlyginimai neadekvatūs įgytam išsilavinimui, kvalifikacijai, turimoms žinioms.

Kai kurie dėstytojai ne tik, kad neuždirba, tačiau už galimybę dėstyti turi dar ir susimokėti. Štai vienas mokslų daktaras neseniai paviešino absurdišką situaciją: jo alga Klaipėdos universitete siekia 90 eurų, o išlaidos 100 eurų. Mat 40 eurų kainuoja degalai nuo Vilniaus, kur jis gyvena, iki Klaipėdos universiteto, kuriame dirba, ir 60 eurų bendrabutis, kuriame apsistoja dirbdamas kitame mieste.  O juk žmogui reikia ir pavalgyti, ir komunalinius mokesčius sumokėti, ir šeimą išlaikyti.  Iš tokios algos mokslų daktaras negali nei vaikų pamaitinti, nei sau duonos nusipirkti, todėl papildomai užsidirba vairuodamas taksi automobilį. Mokslininkas universitete dirba penktadalį etato, todėl laiko kitam darbui kaip ir turėtų netrūkti. Tačiau, tai tik ant popieriaus užrašyti skaičiai, nes vienai paskaitai tenka ruoštis šešias valandas, taisyti baigiamuosius darbus, dalyvauti studentų darbų gynimo komisijose ir t.t. Taigi, viską susumavus, dėstytojas dirba daugiau nei penktadalį etato, gauna 90 eurų atlyginimą, naktimis vairuoja taksi automobilį ir turi dar du papildomus darbus. Taip „plėšytis“ jis turi tam, kad vaikams ant stalo galėtų padėti bent lėkštę sriubos, nes iš mylimo darbo universitete sąskaitų apmokėti nepavyksta.

Iš dėstytojų reikalaujama nuolat kelti savo kvalifikaciją, domėtis naujausiomis jo dėstomo dalyko tendencijomis, ruoštis paskaitoms, vykdyti mokslinę veiklą, o juk šis praleistas laikas ne tik, kad neapmokamas, bet reikalauja ir papildomų investicijų. Galbūt atlyginimai būtų didesni, jei universitetai nebandytų gudrauti. Lėšų, skirtų atlyginimams kelti trūkumą aukštosios mokyklos bando spręsti dėstytojus ir tyrėjus įdarbindamos ne visu etatu. Pavyzdžiui, asistentai vidutiniškai dirba 0,43 etato, profesoriai – 0,88 etato, jaunesnieji mokslo darbuotojai – 0,61 etato. Dėl tokių sprendimų universitetai nebėra pagrindinė dėstytojų darbovietė ir didžiąją dalį savo dėmesio jie skiria vietai, iš kurios mokamo atlyginimo gali išsilaikyti. Jei lektorius savo teorines žinias pritaiko praktikoje ir nėra tik teoretikas – puiku, taip jis tik tobulėja, savo turimą patirtį gali perduoti studentams, tačiau neretai papildomi darbai nesusiję su turimu išsilavinimu. O jeigu turimas antras darbas atitinka baigtų mokslų kryptį – tai tikrai neturi būti išsisukinėjimas ir pagrindas lektoriams mokėti mažas algas. Greitu metu mokslininkai gali tiesiog pasiduoti ir visą savo dėmesį sutelkti į geriau mokančią įstaigą ir tai tikrai nebus universitetas. O tuomet susidursime su kita problema, nes ims trūkti mokslininkų, žmonių, kurie ugdo mūsų jaunąją kartą ir ruošia specialistus.  

Nepasitenkinimą esama padėtimi ir žeminančiomis algomis jau išreiškė medikai. Tylias ir kultūringas kalbas jie pakeitė griežta retorika ir streiko grėsme. Prie šių jau prisijungė ir pedagogai, kurie nuo sausio mėnesio 20 proc.  reikalauja kelti ir jų algas. Tik laiko klausimas, kuomet į šią kovą stos ir Lietuvos dėstytojai. Šakėmis apsiginklavusi inteligentija turėtų būti aiškus signalas, kad valstybėje kažkas negerai. Jei signalas bus neišgirstas, nebeliks dėstytojų, nebeliks studentų, nebeliks aukštojo mokslo.

Geras atlyginimas užtikrintų ne tik dėstytojo orumą, tačiau pakeltų  jo dėstomų paskaitų kokybę. Nebesiplėšant per kelis darbus, visas dėmesys būtų sutelktas į studentus, į jų poreikius, į savo kvalifikacijos kėlimą ir žinių atnaujinimą. Pradėję spręsti atlyginimų klausimą, užtikrinsime ir studijų kokybę.

Lietuvos socialdemokratų darbo frakcija, kuriai priklauso ir darbiečiai Petras Čimbaras bei Valentinas Bukauskas, siūlo mokslininkų algas didinti 50 procentų. Frakcija imsis konkrečių veiksmų ir registruos biudžeto pasiūlymą mokslininkų ir dėstytojų atlyginimus didinti dvigubai. Dėstytojai kantrūs buvo jau ilgą laiką, tačiau mes kantrybę turime prarasti už juos, todėl tikimės, kad šį pasiūlymą supras ir palaikys kiti Seimo nariai.  

 Šarūnas Birutis, l.e.p. Darbo partijos pirmininkas