Partija

Š. Birutis: migracijos politika = spynų politika?

Didžiausią šių dienų Lietuvos tragediją pašiepiančiam anekdotui „Paskutinis išvykstantis iš Lietuvos prašome išjungti šviesą oro uoste“ jau galima kurti antrą dalį, nes norintys į Lietuvą sugrįžti ar atvykti ras ne tik tamsą, bet ir spynomis užrakintas duris. Kas pusmetį Statistikos departamentui paskelbiant liūdnąją statistiką, skambinama pavojaus varpais, politikai naudodamiesi proga pasisako skambiomis frazėmis, tačiau realių veiksmų niekas taip ir nesiima. O reikėtų, nes kasmet iš Lietuvos emigruoja apie 50 tūkstančių gyventojų. Dėl emigracijos ir visuomenės senėjimo Lietuvoje nebeliko nė taip garsiai apdainuotų 3 mln. gyventojų. 

Šiandien migracijos klausimas yra vienas svarbiausių ir aktualiausių – tai daugialypė, daug sričių paliečianti problema. Mes prarandame ne tik darbingus jaunus žmones, tačiau tuo pačiu Lietuvoje sparčiai didėja procentali senėjančių gyventojų dalis, dėl spartaus išvykstančiųjų tempo nyksta regionai. O jeigu ir toliau taip aktyviai mūsų tautiečiai kursis kitose valstybėse – kas beuždirbs mūsų senelių, tėvų ir mūsų pačių pensijoms? Svarbūs visi – ir emigrantai, ir imigrantai, ir pabėgėliai, todėl migracijos klausimus kuruojanti institucija turėtų būti stiprinama. Jai turėtų būti suteikiama daugiau dėmesio, daugiau kompetencijų, platesnės veikimo ribos ir sritys,  tačiau užuot dirbus ties šiuo klausimu, Lietuvoje vykdoma spynų politika. 

 Mat ant Migracijos departamento pasiūlyta uždėti užraktą ir taip apie greitai pastatu vaiduokliu tapsiančią instituciją palikti tik blankų voratinkliais apkibusį prisiminimą. Užuot skyrus laiko sukurti planą ir strategiją kaip pertvarkyti problemų turintį departamentą, kad šis veiktų efektyviai ir pagal tikrąją paskirtį, buvo pasirinktas lengviausias kelias ir jau ruošiamos lentos, kuriomis bus užkaltos šios institucijos durys.

Esu tikras, kad minties išformuoti Migracijos departamentą nė nebūtų, jei migracijos politika būtų vykdoma tinkamai. Jei Migracijos departamento kompetencijoms priklausytų rūpintis ne tik biurokratiniais reikalais, tačiau vykdyti visą migracijos politiką, kuri apimtų ir imigraciją, ir emigraciją, tiek atvykstančiųjų, tiek grįžtančiųjų į Lietuvą ir jos darbo rinką integraciją, Lietuvos piliečių teisių apsaugą svetur, kuri teiktų priemonių planus emigracijos mažinimui ir grįžimo į gimtinę skatinimui. Gal todėl ir nesugebame mažinti išvykstančiųjų skaičiaus, nes neturime stiprios institucijos, kuri būtų atsakinga už visą šį sudėtingą nacionalinio lygmens klausimą Lietuvoje. Nors šiandien garsiai kalbama apie emigraciją kaip apie vieną didžiausių Lietuvos valstybės tragedijų, ši problema sprendžiama atsainiai. Darbas su imigracija į Lietuvą taip pat tampa svarbiu uždaviniu.  Migracijos departamentas turėtų būti institucija visokeriopai atsakinga už visą migracijos politiką, o ne mažą jos dalį.

Nusprendus išformuoti Migracijos departamentą viena dalis jo funkcijų būtų perduota Policijos departamentui, o likusioji Valstybės sienos apsaugos tarnybai, migracijos politikos formavimu, teisėkūra ir priežiūra užsiimtų VRM, kuriai ši situacija bene parankiausia. Gal todėl šį siūlymą ir teikia jos ministras? Migracijos reikalus ir iki šiol kuravo kelios institucijos, tačiau būtent dėl darbų išskaidymo skirtingoms įstaigoms kai kurios funkcijos dubliavosi, o kai skirtingus etapus vykdo kelios įstaigos ir nereikia tikėtis, kad pavyks išvengti painiavos ir nesklandumų, kad migracijos klausimai, nesant ją kuruojančiai institucijai, ir toliau bus reikšmingi valstybiniu mastu, o ne palaidoti kartu su Migracijos departamentu. 

Visam laikui užrakinus Migracijos departamento duris reikėtų pasitikėti statutinių organizacijų galimybėmis garantuoti ne tik saugumą, bet ir užsieniečių teisinės padėties užtikrinimą. Tad panaikinus šią instituciją Lietuva susidurtų su dar didesniais su migracijos kontrole susijusiais iššūkiais, nes ar bus derinami veiksmai tarp institucijų funkcijas išdalinus į kairę ir į dešinę tikėtis kažin ar įmanoma. 

Jau dabar dėl žmogiškųjų išteklių stokos Migracijos departamentas kurį laiką nepriims prašymų dėl vizų išdavimo. Tad kokios asmenų aptarnavimo kokybės tikėtis šią instituciją visiškai panaikinus? Kyla pagrįstų abejonių, kad priimamų sprendimų laikas sutrumpėtų, o visų Lietuvos institucijų siekiamybė dirbti vieno langelio principu iš viso netektų prasmės.  Norintieji atvykti ar grįžti į mūsų šalį turės sukti galvas į kurią įstaigą jiems pirmiausia reikės kreiptis. Tokiu atveju žmonės, kurie šiuo metu yra ypač reikalingi užpildyti mūsų darbo rinkoje esančias spragas paprasčiausiai aplenks Lietuvos valstybę kaip vieną iš dirbti galimų vietovių ir vyks į kaimyninę Lenkiją, kur procesai vyksta daug greičiau, kur dirbti gali jau po dviejų savaičių, o ne po 2-3 mėnesių, kaip mūsų šalyje. 

Užuot stiprinusi savo valstybės migracijos politiką ir sprendusi problemas kaip Vokietija, kurioje veikia Migracijos ir pabėgėlių ministerija, Danija, kurioje sukurta Imigracijos, integracijos ir būsto ministerija, Švedija, kurioje yra Teisingumo ir migracijos ministras ir daugelis kitų valstybių, kurios šiam klausimui turi įsteigusios stiprias institucijas, Lietuvą norima pasukti visiškai priešingu keliu. Lietuvoje yra įvairiausio pobūdžio departamentų – nuo Taršos prevencijos iki Žuvininkystės departamento, tačiau bene svarbiausiam klausimui, su kuriuo nesusitvarkant iškyla daug problemų, pasirodo, kad departamento nereikia. Kadangi stiprinti Migracijos departamento vidaus tvarką ir darbuotojų kompetencijas pasirodė per sunkus uždavinys, nuspręsta, kad kur kas greičiau ir lengviau būtų jį išdraskyti. 

O gal nuo šiol visas problemas bus bandoma spręsti tokiu būdu? Per daug bedarbių – uždarykime Darbo biržą, per mažai tikinčiųjų – užsklęskime bažnyčių duris, per mažai skaitančiųjų – sugriaukime bibliotekas, per mažos algos – uždarykime minimalų darbo užmokestį mokančias įmones. Juk, remiantis tokia logika, nebus už iškilusias problemas atsakingos institucijos – nebus ir problemos. 

Šarūnas Birutis, l.e.p. Darbo partijos pirmininkas