LRT.lt interviu papildytas politiko komentarais
Prie Darbo partijos (DP) vairo sugrįžęs ir į Vilniaus mero postą nusitaikęs „darbiečių“ krikštatėvis europarlamentaras
Viktoras Uspaskichas žada naujovę – už pažadų nevykdymą politikai privalėtų atsakyti savo turtu.
V. Uspaskichas interviu LRT.lt atskleidė, kad į savivaldos, Seimo ir kitų rinkimų sąrašus prasibraus tik tie „darbiečiai“, kurie nepabūgs prisiimti personalinę atsakomybę už pažadų laikymąsi, ir rizikuotų prarasti savo materialinį turtą, tai gali būti pinigai ar būstas.
Netikėtai ne Europos Parlamento, o Vilniaus mero rinkimus pasirinkęs DP vedlys neslepia turintis ir kitą planą, jei merų rinkimuose jam nepasisektų. Anot
V. Uspaskicho, kad ir kaip susiklostytų savivaldos rinkimų scenarijus, jis ketina vesti „darbiečius“ visuose artėjančiuose rinkimuose – Eu-ropos Parlamento ir Seimo bei sieks Vyriausybės vadovo posto.
– Maždaug prieš mėnesį jus išrinkus DP pirmininku, ūgtelėjo partijos reitingai. Ar tai pateisina politologų vertinimus, kad DP yra vieno žmogaus partija?- Politinė organizacija savaime neegzistuoja, ji egzistuoja dėl jos žmonių ir lyderio. Jeigu bus tik lyderis ir nebus žmonių, tai ir partija neegzistuos ir nieko nebus. Aš galvoju, kad yra elektoratas, kuris palaiko Darbo partiją su lyderiu, o ne atskirai. Ir šiuos mano žodžius patvirtino laikotarpis, kai man nebūnant partijos vadovu žmonės manęs ir nereitingavo. Tai parodo, kad ir lyderis be partijos, be komandos taip pat nieko nereiškia.
Aiškiai suprantama, kad žmonėms labai svarbios yra ir politinės programos nuostatos, o mūsų pro-grama yra gan ryški ir sukels nemažai diskusijų, nes mes analizuojame aplinkinių šalių investicinį patrauklumą ir norime pasiekti, kad Lietuvos investicinis patrauklumas patektų jei ne į penketuką, tai bent į dešimtuką pasaulyje. Atlyginimų vidurkis siektų 1500-2000 eurų, minimalus atlyginimas ne mažesnis nei 50% nuo vidutinio atlyginimo, o pensijos būtų ne mažesnės nei 45% nuo vidutinio atlyginimo.
Socialinės pašalpos, sudėjus visas išmokas, siektų ne daugiau nei 40% nuo minimalaus atlyginimo. Visa tai reikalinga tam, kad žmonės būtų suinteresuoti dirbti, o ne laukti išmaldos. Žmonėms su negalia išmoks turi siekti 80% minimalaus atlyginimo.
Už pažadus turi būti numatyta personalinė politikų atsakomybė. Mes su teisininkais sprendžiame, kaip tai padaryti, ir šią praktiką pritaikyti jau šiuose savivaldos, merų, Seimo rinkimuose. Aš nenoriu partijos sąraše matyti žmonių, kurie nenorės prisiimti savo personalinės atsakomybės už šiuos pažadus.
Jums įdomu, kodėl sumažėjo mūsų partijos gerbėjų? Todėl, kad mes nevykdėme programos. Tie žmonės, kurie atėjo su šia programa, pabėgo, nusimuilino, o pabėgę į kitas frakcijas tik trukdė dirbti, nes neturi asmeninės materialinės atsakomybės. Mes nuo 2012 metų matėme, kad su kai kuriais Seimo nariais reikia elgtis kaip su vaikais. Kadangi Seimo nario kadencija trunka ketverius metus, tai laikausi tvirtos pozicijos, kad būk mielas išbūk partijoje iki kadencijos pabaigos, o paskui, jei yra poreikis, išeik.
Todėl šį kartą aš pasistengsiu, kad partijos kandidatų sąraše kiekvienas prisiimtų personalinę atsakomybę už savo veiksmus, už pažadus, už programos vykdymą. Tarkime, jei neturi pinigų, siūlau užstatyti namą ar butą. Kokią formą tai galėtų būti įgyvendinta, mes dabar sprendžiame, bet bus aiškiai apibrėžta, kad, jei Darbo partija bus valdančiojoje daugumoje, mažų mažiausiai turi sukurti ir įregistruoti atitinkančius įstatymo projektus pagal partijos programinius nuostatus, pateikti juos ir agituoti, kad už juos balsuotų ir kitų partijų atstovai Seime.
Aišku, aukščiau bambos nešoksi – jei už mūsų įstatymo projektus piktybiškai nebalsuos kitos parti-jos, tai jau nieko nepadarysi. Tuomet mūsų pareiga bus informuoti visuomenę, kas nepalaikė reikalingų Lietuvai ir jos žmonėms įstatymų. Jei mūsų Darbo partijos frakcijos Seimo narys taip pat taip nesielgs, turės nukentėti materialiai. Jei per rinkimus pasieksime absoliučią daugumą ir turėsime premjero postą, tai mes privalėsime sukurti įstatymo projektus, įregistruoti juos, balsuoti už juos ir igyvendinti. Jei Seimo narys to nedarys, jis turės netekti to materialaus turto, kurį užstatė.
– Akcentuojate komandinį darbą, bet Darbo partija paliko daug žinomų veidų, tarp kurių – Loreta Graužinienė, Vydas Gedvilas, Živilė Pinskuvienė, Jonas Pinskus, Virginija Baltraitienė, Valentinas Mazuronis. Gal partijai reikalingi nauji žmonės? Vien jūsų indėlio, siekiant atsigavimo, galbūt nepakaks?– Iš to, ką jūs įvardinote, per visą Darbo partijos egzistavimo laikotarpį, tik viena V. Baltraitienė gavo žmonių pasitikėjimą vienmandatėje apygardoje. Nė vienas iš likusių nesugebėjo įtikinti žmonių, kad yra vertas būti Seimo nariu. Jie jojo ant mano ir partijos sprando ir patys ant partijos, liaudiškai tariant „šiko“, tokie jie ir žinomi žmonės. Tiesa, labai džiaugiuosi, kad nemažai naujų žmonių jungiasi prie partijos. Na, o mano pavaduotojai: Ukmergės meras Rolandas Janickas, Šiaulių miesto tarybos narys, darbietis nuo įsikūrimo, skyriaus pirmininkas Aidas Gedvilas, Seimo narys Valentinas Bukauskas, buvęs žemės ūkio ministras, profesorius Vigilijus Jukna, buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis. Mes turime žmonių pakankamai – 14 tūkst., o išėjo tik 1,7 proc. žmonių.
– Kalbant apie partijos atnaujinimą, pastaruoju metu vis garsiau pasigirsta diskusijos apie Darbo partijos ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ susijungimą. Jūs tokią galimybę matote? Kartą jau buvo bandyta sujungti šias politines jėgas.– Aš girdėjau Remigijaus Žemaitaičio pareiškimą, kad jokių jungimųsi nebus, jis neleis to. Taip jis kalbėjo kai Darbo partijos reitingas buvo mažiau negu 2 proc. Dabar gal kitaip kalbės, aš nežinau. Kai aš tapau partijos pirmininku, pas mus tokios diskusijos iš viso nebuvo, niekas tokių klausimų neuždavinėjo.
Praktika parodė, kad partijų susijungimas sinergijos neduoda. Galbūt susijungimas su „tvarkiečiais“ kažkiek naudos duotų, bet kai susijungėme su Naująja sąjunga sinergijos nebuvo, kai susijungėme su Gedimino Vagnoriaus partija, naudos nebuvo. Tąkart gavosi priešingai: tie, kurie balsavo už Darbo partiją, bet nemėgsta G. Vagnoriaus, nebalsavo už mus iš viso, o tie, kurie balsavo už G. Vagnorių, bet nepalaikė Darbo partijos, nebalsavo ir už G. Vagnorį, tad Darbo partijai greičiausi buvo nenaudingas toks jungimasis, nors tikrai Gediminas turėjo daug geru idėjų.
Mažų mažiausiai turi būti ne susijungimas, o prisijungimas – „jei nori, tai tu ateik į mūsų gretas“. Susijungimai nieko neduoda. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ negalima nuvertinti, nes jie turi savo elektoratą, kuris yra panašus į Darbo partijos elektoratą, tad šitoje vietoje naudos gali būti. Bet nie-kas nesiūlo, neinicijuoja.
– Dalis jūsų ilgamečių bendražygių patraukė į šiemet įsikūrusią Lietuvos socialdemokratų darbo partiją. Kiek „darbiečių“, jūsų žiniomis, išėjo į LSDDP?– Nesidomėjau, galbūt 100–200. Bet jie, kaip aš suprantu, partijos suvažiavime nedalyvavo, nes ten dalyvavo iki 500 narių, daug kas su įgaliojimais, tad kai kurie iki šiol galvoja, kad jie susijungė su Darbo partija. Dabar kai kas jau grįžta atgal į partiją ir sako, kad „mus apgavo, pakišo“, neva sakė, kad „jungiasi Darbo partija ir LSDDP“.
– O kas juos apgavo?– Tie, kurie ten (į LSDDP – LRT.lt) nuėjo. Buvo paskleista žinia, kad Darbo partija jungiasi su Ge-diminu Kirkilu. Žmonės buvo dezinformuoti ir šita dezinformacija suveikė. G. Kirkilas šiaip yra klastingas žmogus, tam jis tikrai turi neeilinių sugebėjimų. Tie, kurie dabar grįžta į Darbo partiją, sako, kad juos apgavo. Dabar situacija partijoje stabilizavosi – nuo to laiko, kai aš tapau partijos pirmininku, nė vienas narys dar neišėjo, be to kasdien atsiranda grįžtančių ir naujų narių.
– Kaip tada paaiškinti Teisingumo ministerijos skaičius? Ministerija nurodo, kad 2016 m. Darbo partija turėjo 20,7 tūkst. narių, o 2018 m. – 14,5 tūkst. narių.– Labai paprastai, beveik 8 ar 9 tūkst. atėjo su Gediminu Vagnoriumi, bet mes partijoje jų niekada nematėme. Užregistravome Teisingumo ministerijoje, bet kai pradėjome jų ieškoti, pasirodė, kad jų nėra. Buvo deklaruota, kad su Naująja Sąjunga atėjo 3 ar 4 tūkst. žmonių, bet realiai atėjo tik apie tūkstantį. Šiuos dalykus pradėjome filtruoti, išsigryninome.
Ir tai dar ne pabaiga. Mes sukūrėme anketą, į kurią visi skyriai turės įtraukti visus partiečius, nuro-dyti, kokius postus jie galėtų užimti valdžioje ir partijoje pagal sugebėjimus, kompetenciją, išsilavinimą. Aiškinsimės, kas gali tapti partijos pirmininku, pirmininko pavaduotoju, prezidiumo, tarybos nariu, skyriaus pirmininku? Kas gali tapti prezidentu, premjeru, Seimo pirmininku, Seimo pirmininko pavaduotoju, Seimo nariu, ministru, viceministru, departamento vadovu, meru, vicemeru, tarybos nariu, administracijos direktoriumi? Inicijuosime tokią žmonių identifikaciją ir mes patys ir visuomenė tiksliai žinos, ką mes turime.
– Jūs esate pareiškęs, kad Pinskai darė gėdą Darbo partija, neseniai paraginote į LSDDP pasukusį P. Čimbarą pasiimti savo žmoną iš Darbo partijos. Panašu, kad jokių sentimentų buvusiems bendražygiams nejaučiate.– Ir negali būti jokių sentimentų, jie nuėjo savo keliu, mes einam savo. Aš nesu piktas žmogus, kaip žinote, gyvenu kitoje filosofijoje. Čia buvo atsakymai į klausimus. Bet jeigu pati prezidentė dėl Pinskų kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kai jie buvo išrinkti į Seimą ir teismo sprendimu buvo anuliuoti jų Seimo nario mandatai, tai tikrai jie užtraukė partijai gėdą. Visa partija nuo jų purtėsi, o aš juos gyniau nuo partijos narių, nes partijos lyderio pareiga nesmerkti iš karto, o ginti, leisti žmonėms pasitaisyti. Jeigu ne aš, jie būtų išmesti iš partijos seniai.
P. Čimabaras išėjo pas G. Kirkilą. Viskas tvarkoje, jo reikalas. Mano pareiškimas buvo visiškai aiškus, jame nebuvo nieko įžeidžiančio. Aš jam mėginau skambinti prieš jam išeinant, perduodavau, kad noriu pakalbėti, po to vėl skambinau, bet jis neatsakinėjo. Jo žmona dirba Darbo partijos Molėtų skyriaus administratore, užsiiminėjo partine veikla, na savaime aišku, kad ji nedirbs prieš savo vyrą. Aš ir pasakiau, kad galėtų išeiti kartu su vyru iš partijos. Kam čia maivytis? Galų gale, jai mokama tik 50 eurų alga, o kai mes paskelbėme visuotinį susirinkimą, ji nesugebėjo sukviesti žmonių – ji atvirkščiai dirba, kad jie nesusirinktų. Na tikrai, mums toks darbuotojas nereikalingas. Mes pasiūlėm jai išeiti, ji nesutiko. Petrui prisiskambinti nepavyko, tai reikėjo kreiptis viešai. Bet aš tame viešame kreipimesi net pasiūliau kompensaciją, jei Čimbarui neužteko Seimo nario atlyginimo išlaikyti savo mylimąją. Ačiū Dievui, jo žmona išėjo iš partijos iš karto po mano kreipimosi.
– LRT laidoje „Dėmesio centre“ teigėte, jog sieksite, kad Darbo partija iki Naujų metų atsirastų populiariausių partijų trejetuke. Kaip ruošiatės padaryti tokį šuolį?– Reikia dalyvauti politikos arenoje nacionaliniu lygmeniu ir mes dabar pradedame tą daryti. Pusantrų metų, kai partijos pirmininke buvo Ž. Pinskuvienė, partija dalyvavo politikoje tik Širvintų lygmenyje. Jeigu partijos nėra nacionalinio lygio politikos arenoje, reiškia partija niekam neatsto-vauja, todėl ir negali turėti savo elektorato.
– Bet kaip Darbo partija dalyvaus politikoje nacionaliniu lygiu, kai Seime šiuo metu turite tik vieną partijos atstovą – Valentiną Bukauską?– Galima neturėti nė vieno Seimo nario, bet dalyvauti diskusijose, reikšti savo nuomonę dėl priimamų įstatymų, nutarimų. Kai priimami svarbūs sprendimai politinė organizacija turi pareikšti savo nuomonę, o buvę partijos vadovai to nedarė, nors aš kelis kartus raginau juos tai daryti.
– Po dešimtmetį trukusių vadinamosios juodosios buhalterijos bylos teisminių procesų Darbo partija vėl atsidūrė teisėsaugos akiratyje – „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje partija kaltinama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu. Ar tai nenugesins jūsų entuziazmo ir planų atgaivinti partiją?– Viešojoje erdvėje teigiama, kad Vytautas Gapšys, būdamas partijos centrinio štabo vadovu, derėjosi su žiniasklaida dėl nuolaidų, tai traktuojama kaip poveikis. Partija gavo nuolaidą reklamai, o ne pinigus grynaisiais, kaip Eligijus Masiulis. V. Gapšys gavo nuolaidą partijos reklamai. Kas tai turi daryti? Kai jūs einate į turgų, tai nejau prašote kaimyno pasiderėti dėl prekių nuolaidų? Ne, pats tą darote. Derėtis dėl nuolaidų buvo partijos štabo vadovo pareiga.
Tą patį darė konservatoriai, jie ten „šniūrais“ vaikščiojo, ir ne tik Gabrielius Landsbergis. Konservatorių politikai gaudavo patikinimą pas verslininkus, kad juos rems, bet jų nėra byloje, nors epizodai vienodi. Darbo partijai yra pareikštos pretenzijos selektyviai, tai yra savus dengė, o ne savus kelia ant šakių, bet mums tai ne naujiena, neišsigąsim. Iš to, kokios sumos figūruoja šioje byloje dėl Darbo partijos – mūsų tai negąsdina, jeigu partijai ir bus pareikštos kokios nors finansinės pre-tenzijos, mes jas lengvai išspręsim.
– Jūs manote, kad V. Gapšys tiesiog dirbo savo darbą, ir jo veiksmuose neįžvelgiate jokių nusikaltimų?– Jokių nusikaltimų neįžvelgiu. Aš mačiau tuos dokumentus.
– O jūs pats bendraudavote su šiuo metu Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymose minimais „MG Baltic“ atstovais Raimondu Kurlianskiu, koncerno vadovu Dariumi Mockumi?– Su R. Kurlianskiu aš nebendravau, aš bendravau aukščiausiu lygiu su D. Mockumi savo laikais, ir viskas.
– Nesibaiminate, kad dabar, kai vyksta parlamentinis tyrimas, skelbiamos VSD pažymos, atsiras ir jūsų pavardė, galbūt bus paviešintas jūsų pokalbis su D. Mockumi?– Neturėjau jokių „postalinių“ derybų su juo. Mes bendravome oficialiai pagal planuotą ir deklaruotą susitikimą, kai buvau (ūkio – LRT.lt) ministru, jis buvo pas mane kabinete dėl sporto komplekso. Neatsimenu visų detalių, bet palaikyčiau, kad sporto kompleksas turėtų būti, jis nėra super pelningas objektas, jis labiau skirtas visuomenės poreikiams ir už tokius objektus reikia dėkoti verslininkams. Mes tą projektą vyriausybėje svarstydavome.
– Pakalbėkime apie jūsų asmeninius politinius siekius. Kodėl nusprendėte kandidatuoti į Vilniaus merus?– Vidinis nusiteikimas mano buvo, bet partija pati pasiūlė, žmonės prabalsavo. Aš pats anksčiau apie tokį norą nesakiau jiems. Politinės organizacijos lyderis turi eiti į pačią sunkiausią ir aukščiausią vietą, o savivaldos rinkimuose pati aukščiausia vieta tai yra šalies sostinė – Vilniaus mero postas.
– Pranešdamas apie kandidatavimą į Vilniaus merus teigėte, kad už pažadų nevykdymą atsakysite savo turtu. Kaip veiktų šis mechanizmas šiuo atveju?– Jeigu būsiu Vilniaus meru, galvoju, kad mano užstatas bus vienas milijonas eurų. Bus užrašyta, kad užimdamas konkretų postą vykdyčiau konkretus pažadus. Jeigu tų pažadų neįvykdau, iš kiekvienos seniūnijos parinkti žmonės nuspręs kur tuos pinigus panaudoti, pavyzdžiui, vaikų namams, mokykloms, senelių namams, organizacijoms. Tokią nuostatą sieksiu taikyti ir kitiems Darbo partijos nariams. Bet dabar teisininkai dirba ties šiuo klausimu, kaip teisingai tai padaryti, nes tokio įstatymo nėra, tad turbūt teks suburti stebėtojų tarybą dar iki rinkimų iš kiekvienos seniūnijos, iš tų, kas norėtų dalyvauti tokioje priežiūroje.
– Skamba rizikingai. Ar visi partijos nariai su tuo sutinka?– Palaiko. Atrodo, kad niekas neprieštaravo. O kas nepalaiko, tegul neina į sąrašą. Kodėl rizikingai skamba? Kur jus matot rizika? Rizika yra tame, jei tu iš anksto žinai, kad nori apgauti, o jeigu nori būti sąžiningas ir pasiruošęs vykdyti savo pažadus, tai arba nežadėk, ko negali padaryti, arba daryk, jei pažadėjai. Reikia tiesiog dirbti, o ne lakstyti iš frakcijos į frakciją.
– Kadangi kandidatuojate į Vilniaus merus, tai kaip vertinate dabartinio sostinės mero Remigijaus Šimašiaus veiklą?– Negaliu nieko pasakyti. Silpnokas įspūdis susidaro, bet aš tikrai nesiruošiu jo kritikuoti, nes mane gyvenimas išmokė, kad kritikuoti nėra produktyvus dalykas. Mano tikslas yra eiti į priekį, kurti idėjas ir jas įgyvendinti. Manęs nedomins, ką mano konkurentai siūlys, neįdomu, jei mane kritikuos. Bet jeigu mano programa bus nepriimtina, tai žmonės ir nebalsuos, jų reikalas. Kitaip sakant, jei nepatinka jums žentas, tvarkykite dukrą patys.
– Bet ar pritariate tokiems neretai viešojoje erdvėje pasirodantiems samprotavimams, kad Kaunui, kalbant apie merus, pasisekė labiau nei Vilniui?– Labiau pasisekė. Į Kauno merus atėjo žmogus iš verslo, sąžiningas, ir jau padidėjo investicijos Kaune, išaugo miesto patrauklumas. Kai valdė konservatoriai, Kaunui nesisekė.
– Ar jūs turite planą B, jei nepasisektų sostinės mero rinkimuose?– Partija bet kokiu atveju dalyvaus visuose rinkimuose. Tikrai aš vesiu partiją į Seimą, tik nežinau, koks bus mano vaidmuo. Bet vis tiek vesiu partiją į rinkimus, aš sieksiu premjero posto. Mano pro-graminiai nuostatai ir pažadai bus aiškūs, todėl partija turės turėti Ministro pirmininko postą, jeigu norės įgyvendinti savo pažadus.
– Artėja ir prezidento rinkimai. Ar Darbo partija turės savo kandidatą į prezidentus?– Turime net du, bet aš negalvoju, kad jie yra labai stiprūs.
– Kas tie kandidatai?– Kol partija neapsispręs galutinai dėl jų, aš viešai jų neskelbsiu. Jeigu jie nepraeis pro mūsų tarybą, mes paremsime kažkurį iš kitų kandidatų. Sukursime trumpą programą iš kelių nuostatų, Jei ta pro-grama bus priimtina kandidatui į prezidentus, nesvarbu kokiai partijai jis priklausys, mes palaikysime jį.
– Ar jau dabar matote iš oficialiai pasiskelbusių kandidatų tokius, kuriuos galėtumėte remti?– Iš oficialiai pasiskelbusių kandidatų man tinkamiausias kol kas atrodo Vygaudas Ušackas. Jis yra plačių pažiūrų, gerai besiorientuojantis užsienio politikoje, pasaulyje, krašto apsaugoje, pakankamai turi diplomatinių įgūdžių, jo mąstymas nėra kampuotas. Su juo Lietuva galėtų užmegzti geresnius, pragmatiškesnius, naudingesnius santykius ekonomikoje, kultūroje su visomis valstybėmis pasaulyje nei turim dabar.
– Pastaruoju metu Lietuvos politikos areną vienas po kito drebina skandalai, kai, paviešinus VSD pažymas, atskleidžiami įvairūs politikų ir verslininkų ryšiai. Kas, jūsų manymu, vyksta? Vieni tikina, kad pažymomis bandoma susidoroti su tam tikrais verslininkais, politikais, kiti kalba, jog tiesiog priėjome išsivalymo laikotarpį.– Vyksta tai, kas ir turėjo įvykti, todėl, kad šiame pasaulyje niekas be pėdsako nelieka. Konservato-riai, liberalsąjūdiečiai ir dalis socdemų kaltino kitus, pylė pamazgas ant kitų, o dabar jie patys yra pažymose. Man tai nėra naujiena, aš žinojau ir žinau kas kuo kvėpuoja, iš ko gyvena.
Jie kūrė klaną su prezidentės palaiminimu ir dalyvavimu. Tai akivaizdžiai matyti. Tai yra didžiulė bėda ne tik politinei sistemai, bet ir visai Lietuva, nes Lietuva buvo skaldoma sąmoningai – aukščiausių vadovų rankomis. Dalinama į savus ir nesavus. Pasekmė – nesavi išvažiavo, savi tingi dirbti, nes savus sunku priversti dirbti. Dėl to Lietuvos švietimas, medicina, socialinės garantijos, atlyginimai, pensijos, investicinis patrauklumas žemiausiame lygyje iš visų ES šalių. Iš šalies emigravo daug žmonių, kurie nenori čia būti ir dirbti, jie nenori į šituos politikus, į šią prezidentę žiūrėti. Šalyje vyrauja militaristinė nuotaika, kuriami tautiniai neramumai.
Aš džiaugiuosi, kad teisėsaugos institucijose yra sąžiningų žmonių, mylinčių savo valstybę, kurie sugebėjo visa tai pateikti, neišsigandę nei prezidentės, nei kitos valdžios. Gaila, kad medžiaga tei-kiama selektyviai, būtų gerai, jei tyrimas būtų pratęstas. Aš žinau, kad minėto klano kūrime dalyvavo ir kai kurie prokurorai, VSD darbuotojai, vadovai, teisėjai. Ši prezidentė su kai kuriais politikais kūrė buferinę zoną tarp Rusijos ir Amerikos. Neduok Dieve koks konfliktas kiltų – ta zona būtų nutrinta nuo žemės paviršiaus.
Mes esame unikalioje geografinėje padėtyje – tarp dviejų sistemų ir tokioje situacijoje reikia stengtis tapti taikos zona, kurioje reikia organizuoti taikos susitarimus, kviesti prie derybų stalo šių sistemų lyderius, o ne pačiam erzinti ir kurti militaristinę nuotaiką, kurstyti tautinę nesantaiką.
Baltarusijos pavyzdys parodė, kad išmintinga užsienio politika gali būti naudinga visiems. Sukvietus dviejų ES šalių lyderius – Vokietijos, Prancūzijos, taip pat Ukrainos, kuri yra toli nuo Amerikos sistemos, prezidentą ir Rusijos prezidentą, buvo pasirašytas Minsko susitarimas, reguliuojantis karinį konfliktą tarp Rusijos ir Ukrainos. Minskas tomis dienomis buvo žvaigždė visame pasaulyje, viso pasaulio televizijų ekranuose. Klausimas, kodėl to nedarė mūsų prezidentė? Matyt sunku žiūrėti savo kolegai iš senų laikų į akis, todėl desperatiškai stengėsi bloginti santykius tam, kad paslėptų savo praeitį.
Darbo partijos programoje bus įtvirtintas siekis iš Lietuvos teritorijos kurti taikos zoną, Lietuva gali būti taikos žvaigždė šiame regione, o gal net visame pasaulyje.
Interviu galite rasti čia:
https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/214144/v-uspaskichas-jei-busiu-vilniaus-meru-uzstatysiu-milijona-euru
Partija