Nekrikščioniškųjų tarpe D. Grybauskaitė, didžioji dalis konservatorių partijos veikėjų, o socdemų-N1 bei socdemų-N2 partijos buvo tiesiog sukurtos komunizmo pagrindu.
Idomu, kad po Vytauto Radžvilo straipsnio “
Išdavusieji laisvę” paaiškėjo, jog beveik nėra nei vieno uoliai netarnaujančio sovietų valdžiai ir Liberalų sąjūdžio aukščiausios vadovybės gretose. Jie darė politines karjeras komunistų santvarkoje nuo pat jaunystės, o tai reiškia, kad jie visa širdimi dirbo prieš laisvą Lietuvą.
Atėjus laikui visi šie veikėjai greitai persidažė kita spalva bei nekaltų avinėlių veidais vienbalsiai sugiedojo krikščionišką giesmę apie tai, kad pasiklydusiems reikia atleisti. Taip jie neva išvalė savo mundurus.
O dar įdomiau, kai jau yra atskleista tiek daug informacijos, kuri, beje, nebuvo man paslaptimi ir ankščiau - dabar tiesą žinos ir visi Lietuvos žmonės. Dabar kiekvienas pilietis aiškiai mato, kad visi šie persidažiusieji tiesiog šniūrais vaikšto pas verslininkus ir netgi Prezidentę, su ištiesta ranka prašo įvairaus pavidalo kyšių.
Dabartiniame fone, politinėje Lietuvos padangėje, Darbo partiją galima įrašyti į tikrų šventųjų gretas - juk ir teismas Darbo partijos byloje įrodė, kad nei vienas partietis neturėjo asmeninės naudos.
Ir ką mes matom šiandien? O šiandien mes matom - šitie “neklystantieji” nepakaltinamieji, persidažiusieji, reketuoja verslą neblogiau nei nusikalstamos grupuotės, baugina visą visuomenę savo suklastotomis pažymomis, sekimais ir dokumentų falsifikavimais, istorijos perrašymu. Bet televizijos ekranuose dedasi tokiais moraliniais autoritetais, kad neduok Dieve...
Tikrai šiandien yra tokių, tarp kurių ir aš, ir Darbo partija, paslydusių ant valdžios laiptų, ar pasiklydusių, pakankamai per galvą gavusių, purvais apipiltų, bet tikrai neišdavusių savo šalies, nepersidažiusių iš komunistų į “geriečius” socialkonservatorius + liberalus nepakaltinamuosius.
Bet būtent pastarieji “geriečiai” socialkonservatoriai + liberalai prieš rinkimus vienu balsu gieda savo seną sovietinių laikų komunistinę giesmę. Juk sovietų laikų komunistai taip pat buvo nepakaltinami, tiesa buvo tik jų pusėje. Todėl jie neva ir neis su paslydusiais ar pasiklydusiais darbiečiais ar tvarkiečiais ir t.t. kartu dirbti. Čia jų krikščionybė ir baigėsi, nes čia prasideda kiti selektyvūs standartai, labiau sovietiniai.
Tad būtent Darbo partija turi sakyti, kad su šiais korumpuotais, persidažiusiais išdavikais negalima dirbti, negalima jų leisti prie valstybės vairo. Nes nuo jų - tik nuostoliai valstybei.
Dar būtų galima kažkaip tą pateisinti, jei jie būdami valdžioje 28 metus neplauktų pasroviui, nelakstytų šniūrais rinkdami kyšius ir nereketuotų verslo, nekurtų militaristinės nuotaikos. O atvirkščiai, įrodydami savo lojalumą ne rėktų desperatiškai, kad jie geri, savi, o darytų viską, kad Lietuva būtų tikrai laisva ir nepadalinta į savus ir nesavus, negyventų su baimės sindromu dėl įvairių pažymų, pasiklausymų, falsifikatų ir t.t. Jei jie darytų valstybę patrauklią investuotojams, dėl ko augtų žmonių pajamos, ir jei nevarytų savo tautiečių iš jų Tėvynės, tada tai būtų dar, dar, dar sunkiai, bet suprantama. Bet taip nėra ir Lietuva, iki šiol jų visiškai neišmintingai 28 metus valdoma, nesugeba nė vienais metais be ES pinigų suformuoti perteklinio biudžeto bei kasmet praranda po vidutinį Lietuvos rajoną žmonių. Maža to, akivaizdžiai matosi, kad čia visi, nuo valytojų ir valdininkų iki žurnalistų, buvo pajungti šlovinti jų niekšiškus darbelius. Taip kalbu ne dėl to, kad papilčiau pamazgų ant jų, o tiesiog priminčiau jų tikruosius veidus.
Bet tiek to. Grįžkim prie krikščioniškų dalykų, nes tikri krikščionys galiausiai turi sugebėti atleisti, juk taip mokė Jėzus Kristus. O jei nesugebi to padaryti, vadintis krikščionimi net negali. Todėl apsispręskit, krikščioniška mūsų valstybė ar ne?
Aš, kaip tikras tikintis, nors trumpą, kai nėra laiko, o kai yra laiko - tai pilną, dvasinę praktiką atlieku kas rytą. Ir tik po to išeinu iš namų. Taip darau jau mažiausiai 20 metų. Man tai yra įprasta, nes aš tikrai nebuvau nei komunistu, nei komjaunuoliu, tad gėdytis man nėra ko. Mano dvasinėje praktikoje yra tokie žodžiai ir prašymai: „kad palaimintų mane, visus mano gyvenimo iššūkius priimti kaip pamokas, o sutiktus žmones - kaip mokytojus. Kad suteiktų išminties nebūti piktam ant savo oponentų ir palaimintų harmoningiems santykiams su visomis gyvomis būtybėmis šitame pasaulyje“, ir daug kitų dalykų. Būtent po tokių praktikų televizijos laidose man pavyksta atrodyti ne piktam, būti su šypsena, nes suprantu, kad žmogus turi teisę daryti ką jis nori. Taip, turi teisę klysti, ir mums neduota teisė jų vertinti, tuo labiau teisti. Jie atsakys kitoje vietoje, prie kitų vartų, o mes kiekviename turim matyti ir gerų savybių, ir sielą, ir dalelę Dievo. Labai gerai pasakė Antarova Kankordija, neieškosiu tikslios frazės, bet prisimenu ją taip – “Nuodėmingesnis yra tas, kuris nuodėmingajame pamato tik nuodėmę, o ne sielą ir dalelę Dievo”. Tad aš stengiuosi taip ir gyventi - kiekviename žmoguje pamatyti gerų savybių, nors, sąžiningai sakant, ne visada pavyksta. Bet aš stengiuosi ir rezultatas tikrai neblogas.
Tad, primindamas krikščioniškas žmogaus vertybes, noriu pasakyti ir paprašyti: gal jau užtenka veidmainiauti bei vadinti save šventaisiais ir nepakaltinamaisiais.
Kaip ir sakiau iš Darbo partijos suvažiavimo tribūnos - jau beveik nebeliko laiko rietenoms. Apie tai kalba rimtos ir autoritetingos tarptautinės organizacijos. Reikia kuo skubiau ieškoti ne priekabių, o sąlyčio taškų, dirbti su visais, kas gavo žmonių mandatą. Net ir su tais, kurie gal ir buvo kada pasiklydę, nes krikščionybė tiesiog reikalauja atleidimo, o ne konfrontacijos. Kuo skubiau reikia spręsti demografines ir emigracijos problemas, darbo rinką paversti labiau įtraukiančia. Taip sako ir EBPO. Apie nuosmukį kalba ir Pasaulio Ekonomikos forumo tyrėjai.
Skubiai reikia apsivalyti nuo išsigalvotos pseudomoralės, netikro prestižo ir visiems kartu patvirtinti strategines šalies kryptis. Tai turi būti padaryta atsižvelgiant į tai, ką šiandien geriausiai sugeba mūsų Lietuvos žmonės ir tie Lietuvos žmonės, kurie praktiškai ne dėl ko kito, o dėl buko valdžios valdymo iš Lietuvos yra išstumti į užsienį sau ieškoti pragyvenimo šaltinio.
Šioms strateginėms kryptims turime sukurti geresnes investicines ir ūkines veiklos sąlygas nei aplinkinėse valstybėse. Turime pasinaudoti Anglijos, Airijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių patirtimi. Apie tai jau esu kalbėjęs ankstesniuose straipsniuose. Šiek tiek vėliau smulkiau pristatysiu jų visapusišką naudą. Bet dabar pasakysiu apie tai, ko ankščiau neminėjau, bet ką bus galima rasti Darbo partijos programoje.
Būtina subalansuoti socialinę politiką:
- Socialinė politika turi skatinti tobulėti, dirbti, gimdyti ir neieškoti laimės svetur.
- Todėl socialinės išmokos turi būti kruopščiai diferencijuotos. Tai yra, sudėjus visas socialinių pašalpų išmokas, jos neturi viršyti 40% minimalaus atlyginimo. Tai nereiškia, kad reikia sumažinti socialines išmokas. Kaip tik - reikia padidinti minimalų atlyginimą. Tam, kad kiekvienas aiškiai suvoktų - judėti į priekį yra naudingiau nei sėdėti ir laukti socialinės išmaldos. Rezultatas - be papildomų skatinimų ir kontrolės atsiras natūralus poreikis dirbti.
- Reikia suvokti, kad minimalaus atlyginimo padidinimas didina ne tik dirbančio žmogaus pajamas, bei skatina jį dirbti Tėvynėje, o ne važiuoti dirbti į užsienį. Minimalaus atlyginimo padidinimas sprendžia dar vieną opią Lietuvos problemą - tai sumažina šešėlinę ekonomiką ir rinka verslui, investicijoms tampa patrauklesnė, nes dingsta vokelių poreikis ir atsiranda sąžiningesnė konkurencija. Tai išsprendžia ir dar vieną problemą, kuri buvo vieša paslaptimi, kad valdininkai, inspektoriai “maitinosi” švogerių valstybėje iš savų, o kitus žlugdydavo. Visu gražumu tai pasireiškė, kai į viešumą pateko daugiau informacijos, kuomet nuo VMI vairo buvo nuvarytas Bradauskas. Ir ačiū Dievui!
O komentatoriams, kurie įpratę tik vemti ant kito nuomonės ir pasiūlymų, noriu paaiškinti tai, ką jūs sunkiai suvokiat. Sakot pradėti nuo savęs, savo įmonėse didinant žmonėms atlyginimus. Su mielu noru, bet jei toje pačioje rinkoje dirba šimtai įmonių ir tik viena pradės didinti atlyginimus, o kitos ne - tai įmonei gresia bankrotas. Padidėjus išlaidoms, padidėja ir galutinio produkto kaina. Dėl to iš karto pralošiama konkurencinėje kovoje. Minimalaus atlyginimo įrankis turi būti valstybės rankose, nes tada bus galima greitai reaguoti į rinkos dėsnius.
- Žmonėms, turintiems fizinio neįgalumo problemų, turi būti užtikrinamas padorus gyvenimas. Jų pajamos negali būti mažesnės nei 80% minimalaus atlyginimo. O tiems, kas norės dirbti – turi būti padedama integruotis į darbo rinką.
- Pensijos ir minimalus atlyginimas turi priklausyti nuo vidutinio atlyginimo ir būti ne mažesni nei 50-60% vidutinio atlyginimo. Tokia mano rezoliucija ir pasiūlymai skamba ir Europos Parlamente, kad tokia tvarka būtų visoje ES.
Tokie mūsų pasiūlymai ir įstatymai dabar lyg ir pajudėjo iš vietos, nors praeitą kadenciją dėl šių įstatymų Darbo partija socialkonservatorių + liberalų buvo maišoma su žemėmis. Buvome vadinami populistais, bet gyvenimas rodo, kad vis tik mes buvome teisūs. Ir ne tik teisūs - tam jau buvo tuo metu pribrendęs laikas ir tai reikėjo padaryti kuo ankščiau. Ir dabar reikia žiūrėti keliais žingsniais į priekį. Nes nepakankamas, neryškus žmogaus pajamų pakėlimas gali ir vėl neišspręsti problemų. Tokioje šalyje kaip Vokietija pradeda trūkti kvalifikuotų darbuotojų, todėl ten sparčiai auga darbo užmokestis. Nors jų minimalus atlyginimas jau šiandien yra 2,5 karto didesnis nei mūsų vidutinis atlyginimas. Todėl natūralu, kad Darbo partija, suprasdama visų šių neatidėliotinai spręstinų klausimų reikšmingumą, eis su aiškia programa dėl pensijų, minimalaus atlyginimo, geresnių sąlygų verslui ir investicijoms bei apgalvota užsienio politika. Suprantu, kad neišmanėlių būsim apipilti purvais, bet gavę žmonių pasitikėjimo mandatą, kuo greičiau spręsim šias opias problemas.
Tam, kad į Tėvynę grįžti norintiems emigrantams adaptuotis ir integruotis į Lietuvos darbo rinką būtų paprasčiau, būtina kuo skubiau priimti ir grįžtančiųjų iš emigracijos Lietuvos žmonių įstatymą:
1. Valstybės sąskaita žmonės turi būti apmokyti. Specialybės parenkamos pagal poreikį strateginėms sritims.
2. Turi būti sudarytos sąlygos iki 100% sumos kompensuoti transporto išlaidas jų sugrįžimui.
3. Neturintiems gyvenamojo būsto reikia sudaryti lengvatines sąlygas jį įsigyti. Arba lengvatinėmis sąlygomis ne mažiau nei 2 metams išnuomoti būstą, kol žmonės šį klausimą išsispręs.
4. Padėti emigrantų vaikams integruotis į ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigas.
Mūsų Prezidentė sako, kad reikia gražiai kalbėtis su užsienyje gyvenančiais Lietuvos žmonėmis. Prezidente!!! Geriausia kalba su mūsų emigrantais – tai didesni atlyginimai, socialinės garantijos ir padorus senatvės sutikimas šioje valstybėje.
Dar kartą kviečiu užmiršti sovietų komunistinę santvarką, kur tik komunistas ir kagėbistas buvo teisus. Kviečiu atsigręžti į krikščioniškas vertybes ir visiems politikams, gavusiems Lietuvos žmonių mandatą, dirbti kartu, išvien ir padaryti Lietuvą patrauklesne investicijoms, darbui, gyvenimui. Kad tokios užsienio įmonės kaip “Barclays” iš Lietuvos ne bėgtų, o joje kurtųsi.
V. Uspaskich, Darbo partijos pirmininkas, Europos Parlamento narys
Partija