Partija

Ž. Pinskuvienė: valstybės valdymas - avarinės būklės?

Kad egzistuoja dvi Lietuvos, jau seniai ne paslaptis, tačiau augantis parlamentarų cinizmas netrukus gali perpildyti žmonių kantrybės taurę. Tie, kurie savo rankose turi sutelkę galimybę teikti įstatymų projektus ir keisti tuštėjančios Lietuvos paveikslą, panašu, žiūri tik į savo piniginę ir ieško būdų, kaip ją papildyti.

Seime buvo registruotas siūlymas, kuris padidintų Seimo narių, užimančių ministrų pareigas, algas. Po tokių pakeitimų vienu metu ant dviejų kėdžių sėdinčių politikų užmokestis gerokai pakiltų, kai kurių priedas net viršytų vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje. Tokią sumą ne kiekvienas pensininkas per tris mėnesius surenka, ne kiekvienas ir uždirba tiek, o čia už retkarčiais pasirodymą prabalsuoti siūlomi šimtai eurų. 

Ne paslaptis, kad ministro pareigas užimantis Seimo narys retas svečias Parlamente, o didžiausią jo dienotvarkės dalį sudaro ministro pareigų vykdymas.  O kad seimūnai taip gudriai didintų mokytojų ir kultūros darbuotojų atlyginimus, kurių užmokesčiai vis dar stovi vietoje ir nekyla taip, kaip tai daro kainos.  Kodėl sakau gudriai? Ogi todėl, kad labai patogu tokius sprendimus priiminėti vasarą, kai nemaža dalis išvykę į užsienį skina braškes ir emigracijoje bando užsidirbti pinigus, kurių nepavyksta gauti Lietuvoje – juk kainos didelės, atlyginimai maži, o apie PVM mažinimą būtiniausiems maisto produktams niekas nebekalba. Deja, "valstiečiams" tyliai prasisukti nepavyko, ir sulaukus nemalonaus dėmesio šiuo klausimu, teko atsitraukti.

Nepamirškime ir kiek anksčiau pasigirdusių siūlymų didinti parlamentinei veiklai skirtas lėšas, galimybę iš jų nuomotis automobilius ir taip gerokai palengvinti ir taip "sunkų" Seimo nario gyvenimą. Bet seimūnams ne tik algos per mažos, ne tik  per mažai lėšų kanceliarinėms išlaidoms skiriama, bet ir eilės poliklinikose gyvenimą apsunkina. Tad šiuo atveju išsigelbėjimu tapo Antakalnio gale esanti ligoninė, kurios teikiamomis privilegijomis ypač mėgo naudotis konservatoriai ir socialdemokratai. Tikras rojaus kampelis - atskiras įėjimas, atskira registracija, atskira kartoteka, atskira eilė pas gydytoją. O likusi Lietuva, ta antroji, kuriai nei algos kyla, nei privilegijomis iš dangaus lyja, turi stovėti eilėje ir kantriai laukti vizito pas gydytoją.  

 Geras politinio elito gyvenimas, tik jiems vis mažai ir mažai. Nori didesnių algų, nori didesnių privilegijų, nori būti lygesni už kitus, už savo rinkėjus, kurių problemų, per rūpinimąsi, kad į piniginę nenustotų kapsėję pinigėliai, nemato.

O kad tų problemų gausybė - geriausiai iliustruoja tragedija Radviliškio rajone. Kur matyta, kad XXI amžiuje gesinti gaisro važiuotų antikvariniai automobiliai. Vienas toks į gaisro vietą išvažiavęs automobilis sugedo ir šeimą su keturiais vaikais paliko be nieko. Kol greta buvusi ugniagesių komanda turėjo plušėti prie sugedusios mašinos, šeima buvo priversta stebėti, kaip pelenais virsta jų namai ir visas užgyventas turtas. Ir jokių priekaištų ugniagesiams, kurie tik vykdė savo pareigą. Priekaištai valdžiai, kuri nepasirūpina, kad ta antroji Lietuva taip pat sulauktų dėmesio, taip pat sulauktų investicijų, taip pat sulauktų rūpinimosi. Ugniagesių cisternų amžiaus vidurkis - 30 metų. O kol politinis elitas bando išsiaiškinti, kieno čia atsakomybė, kas turi rūpintis ir skirti pinigus, ši ir kitos šeimos, nes visi žinome ir daugiau panašių istorijų, priverstos stebėti, kaip prieš jų akis liepsnos pasiglemžia visą užgyventą turtą. 

Tad mūsų valstybės valdymas kol kas atrodo kaip mūsų Gedimino kalnas - neprižiūrėtas, griūvantis arba apibendrinus - avarinės būklės. Tik politiniam elitui neatrodo, kad pirmasis darbas turėtų būti tos antrosios pamirštos Lietuvos problemų sprendimas. Kol į pačių kiemą atvažiuoja blizgantis ugniagesių automobilis, kol nereikia laukti eilėse pas gydytoją ir kol piniginė neužsisega nuo eurų gausos, tol jokių minčių apie pagalbą pačių nepažintai skurdo Lietuvai ir būti negali. 

Bet iš aukštybių pajausti, kaip gyvena ta antroji Lietuva ir neįmanoma. Apie ją girdėjo visi ponai, bet ne kiekvienas savo akimis matė. Todėl siūlau nuvažiuoti pas kaimo močiutę, paragauti  jos pagaminto sūrio ir pieno bei paklausti, kaip ir iš ko ji gyvena. Reikia sukrėtimo, kad darbai pagaliau pradėtų vykti, nes dabar žmogus nejaučia nei ekonominio, nei socialinio saugumo, jis nesijaučia užtikrintas, kad atsitikus nelaimei sulauks pagalbos, kad užsidegus namui, bus kam atvažiuoti jo gesinti. Žmogui reikia žinojimo, kad valstybė juo rūpinasi, jis nori jaustis tvirtai, tačiau kol kas rodomi valdžios sprendimai jam suteikia nerimą ir baugina.

Živilė Pinskuvienė, Darbo partijos pirmininkė