Ar savaitgalį reikėjo dar vieno vaiko žūties, kad būtų išgirsti balsai iš Lietuvos rajonų? Jau prieš savaitę iškėliau klausimą apie tai, kad fizinio smurto prieš vaikus uždrausti neužtenka, turime nuo mažens pradėti mokyti Lietuvos žmones konstruktyvių konfliktų sprendimo būdų, turime mokyti šeimas pozityvios tėvystės abėcėlės. Kad laikas bent pradėti kalbėti ir apie psichologinį smurtą, kurio pasekmės - ne mažiau skaudžios. Ir tik šiandien, panašu, buvau išgirsta.
Dar nedaug laiko praėjo po to, kai Seime buvo priimtos reikšmingos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos. Pripažinkime, tai didelis žingsnis į priekį kuriant mūsų valstybę, auginant naująją jos kartą. Tačiau nei viešojoje erdvėje, nei politikos užkulisiuose nekalbama apie tai, kad šis įstatymas turi būti siejamas su labai rimtomis pertvarkomis sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, švietimo sistemose.
Valstybinio psichikos sveikatos centro statistiniais duomenimis, 2015 metais Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų teko 16,2 nusižudžiusio vaiko (9-19 metų amžiaus). Lietuvoje gyvena beveik 3 milijonai žmonių. Daugybą mokame visi - prieš save pakėlusių ranką vaikų skaičius yra tiesiog protu nesuvokiamas. Liūdniausia, kad šis skaičius nuolat auga.
Ką mums sako didžiulis savižudybių skaičius, kuriuo išsiskiriame visoje Europoje ir pasaulyje? Ką sako sunkiai suvokiami alkoholio suvartojimo statistikos skaičiai? Apie ką byloja nuomonių apklausos, kuriose didžiulis procentas lietuvių pripažįsta esantys nelaimingi? Ką mums sako tai, kad didelė tėvų dalis neįsivaizduoja vaiko auginimo be smurto? Ką mums sako tai, kad šalyje daugybė socialinės rizikos šeimų, kuriose auga vaikai, ir kurių pagrindinė problema – socialinių įgūdžių stoka?
Kalbu apie psichinę visuomenės sveikatą ir apie nepakankamą dėmesį jai. Kalbu apie tai, kad Lietuvoje žmonės neruošiami tapti tėvais. Priimtas įstatymas orientuotas į situaciją, kai vaikas jau yra. Ir imperatyvą – smurtas (psichologinis, fizinis, lytinis) prieš vaiką draudžiamas. Draudimas visuomenei, kurios didžioji dalis yra užauginta „beržinės košės“, „stovėjimo kampe“ ir kitais bausmių metodais.
Ką gauna iš valstybės besilaukianti moteris? Geriausiu atveju - savanoriškas žindymo ar kūdikio priežiūros pradmenų pamokėles. Jei nori!? O juk to nori paprastai labai nedidelė dalis visuomenės. Tie, kurie sąmoningai ruošiasi tapti tėvais. Tie, kurie iš mažesnių miestų, kaimų išgali nuvažiuoti į sveikatos įstaigas ar kitas šias paslaugas teikiančias organizacijas, esančias paprastai didmiesčiuose. O didesnė dalis apie tai nežino nieko.
Ar šiandien kuri nors nuolat reformuojama sistema (vaiko teisių, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, švietimo) orientuota į žmogaus, šeimos, tėvo/motinos psichinę būseną, jos stiprinimą?
Kokios pagalbos sulaukia į namus naujagimį parsivežusi jauna mama? Geriausiu atveju, pirmą mėnesį kelis kartus į namus užsuka medicinos darbuotoja, apžiūri vaikelį, pasikalba apie jo maitinimą, higieną. Kiek šeimos gydytojai, turėdami 7-10 minučių paciento priėmimui, gali skirti laiko išsiaiškinti kartu su vaikais ateinančių jų motinų/tėvų problemas? Kai jauna mama ar tėvas, po kelių mėnesių nemigos naktų pervargsta, tampa sunku kontroliuoti emocijas, suvokti ir realiai vertinti kasdienybę, tuomet kyla konfliktai, kuriuos spręsti įgūdžių taip pat turi toli gražu ne kiekvienas. Tuomet paleidžiamas smurto bumerangas, kuris sukasi šeimos ir jos aplinkos rate.
Gerai, jei šeimoje yra tvirtos tradicijos, jei jauni tėvai sulaukia pagalbos iš artimųjų, mamų, močiučių. O jei ne? Jei tų socialinių įgūdžių trūksta? Tik patekus į rizikos šeimų sąrašą pagalbą pasiūlys specialistai. O nepatekus į jį, žmogus turi susidoroti kaip išmano. Retas kuris išdrįsta pripažinti problemas. Retas kuris išdrįsta ieškoti pagalbos. Įrankių tarsi ir turime – psichologų gretos didėja, ne viena įstaiga savo teikiamas paslaugas papildo psichologine pagalba. Tačiau realiai tie įrankiai kol kas yra „muziejiniai“. Apie jų buvimą žinome, bet juos pasiekti ir pasinaudoti trukdo „apsauginis stiklas“.
Dėkoju Sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai, kad išgirdo mano viešoje erdvėje išsakytas mintis. Tikiu, kad kalbos neliks kalbomis, o bus imamasi realių veiksmų, konkrečių sprendimų. Tam, kad Lietuvoje augtų saugūs, laimingi ir psichologiškai stiprūs vaikai, neužtenka uždrausti juos mušti. Turime atkreipti dėmesį ir sutelkti pastangas stiprinant visuomenės psichinę sveikatą. Juk pradėti gydyti įsisenėjusias ligas reikia ne nuo simptomų, o ieškant ir užkertant kelią jų priežastims.
Partija