Kai šalį krečia turbulencija, įvairaus plauko visuomenės kurstytojai pradeda lįsti ir šaukti iš visų įmanomų žiniasklaidos kanalų (o tiksliau – kanalizacijų), bei badyti pirštu į kitaip mąstančius, gyvenančius ir matančius pasaulį žmones, darant juos atpirkimo ožiais. O jeigu jie išpažįsta kitą tikėjimą, turi kitokią politinę priklausomybę, yra kitos tautybės arba kalba kita kalba, jie be kaltės tampi kalti.
Deja, ir Lietuvos neaplenkė tokia bėda, kai priešų paieškos tapo vos ne sportiniu interesu – varžytis kas daugiau sugalvos įvairių niekšybių.
Visai neseniai valdžia ir gydytojai skatino, tiesiog šaukė, uždirbinėdami sau politinius dividendus, kad žmonės turi mažiau vartoti vaistų ir įvairių cheminių preparatų, stengtųsi gyventi sveikai, stiprintų imunitetą ir t.t., esą tai yra geriausia prevencija prieš įvairias ligas. Ir štai tau – pandemijos įkarštyje viskas kardinaliai pasikeitė – sveikai gyvenantys žmonės paskelbti visuomenės ir visos valstybės priešais, nes atsisakė save badyti eksperimentiniais skiepais. Buvo net įvestas galimybių pasas, kad galima būtų lengviau diskredituoti tokius sveikus žmones.
Tokia pat situaciją matėme ir susikūrusio Sveikatos teises instituto atveju, o tradicinės šeimos puoselėtojai tapo vadinami atsilikusiais ir net išdavikais.
Toks smerkimas man labai primena sovietmetį, kai nepritarimas partijos generalinei linijai buvo laikomas psichiniu sutrikimu ir žmonės buvo priverstinai gydomi psichiatrinėse ligoninėse. Tik ar tokia turėtų būti europietiškos, demokratinės Lietuvos kasdienybė?
Mūsų visuomenė yra smarkiai suskaldyta influencerių ir nuomonės formuotojų. Lietuvos piliečiai šimtmečiais gyvena Lietuvoje, prisidėjo tiek prie Lietuvos valstybingumo formavimo, tiek prie Nepriklausomybės atkūrimo, dirba, moka mokesčius, augina vaikus čia, o juos bandoma paversti priešais – vien dėl to, kad jie kalba kitokia kalba, kitaip masto. Nes dabartinei valdžiai taip patogiau žaisti elektorato jausmais.
Bet suskaldyta visuomenė duoda savų labai neigiamų rezultatų. Neminint valstybės saugumo aspekto, tai sukelia didžiulę emigraciją ir demografinę deformaciją, nes emigravusių lietuvių vietas užima atvykstantys iš trečiųjų šalių. Nėra blogai, kad į Lietuvą atvažiuoja imigrantai, bet būtų gerai, kad ji atvyktų ne vietoj išvykusių Lietuvos piliečių.
Mūsų politikams trūksta supratimo ir empatijos suvokti, kad kova prieš kalbą, kultūrą, tautybę, tikėjimo laisvę, pasikėsinimas į fundamentalias žmogaus laisves ir teises bei įvedami įvairūs draudimai yra destrukcinis kelias į niekur. Skatinti ir kurstyti neapykantą prieš Lietuvoje gyvenančius įvairių tautybių žmones yra nusikaltimas. Todėl ši situacija, o ypač rinkiminiu laikotarpiu, yra nenormali.
Man visi žmonės yra artimi ne tik todėl, kad išpažįstu filosofiją, propaguojančią besąlyginę meilę viskam kas gyva, bet ir todėl, kad mano tėvų, protėvių ir vaikų tautiškumas yra persipynęs. Mano tėvas yra iš Ukrainos, brolis palaidotas Ukrainoje, o visa jo šeima ten gyvena, vieni mano vaikai gimė Baltarusijoje, kiti – Lietuvoje ir Rusijoje, pats taip pat gimiau Rusijoje, o gyvenu Lietuvoje, nes žmona lietuvė. Todėl aš, kaip niekas kitas, suprantu kas yra daugiatautiškumas ir kaip svarbu jį puoselėti. Net pati Europos Sąjunga savo stiprumą grindžia skirtingų žmonių, daugiatautiskumu ir įvairove.
Neseniai paskelbti Eurostato duomenys rodo, kad Lietuva jau netrukus susidurs su stipria demografijos krize – prognozuojama, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens jau tik 2,4 mln. gyventojų, o 2045 m. – vos 2 mln. O vertinant demografinę struktūrą, 2045 m. pačių lietuvių bus dar mažiau. Mūsų šalis nyksta, ar galime tokioms sąlygomis dar labiau priešinti ir skaldyti mūsų visuomenę?
Politikoje aš esu pakankamai seniai ir niekas niekada negirdėjo iš manęs žodžių, diskriminuojančių kokią nors žmonių grupę, nes man tai tiesiog yra neįmanoma ir nepriimtina. Todėl ir dabar, prieš šituos savivaldos rinkimus, žiūrėdamas į tokį neteisingą ir dirbtiną visuomenės skaldymą, aktyviai įsitraukiau į sostinės Darbo partijos rinkimų sąrašą, kad nors kažkiek atsverčiau tą neigiamą ažiotažą ir draskymąsi.
Noriu palaikyti tą tautiškumo draugystę, kurią nemažai žmonių puoselėja šimtmečiais. Noriu, kad Vilniuje įvyktų pokyčiai į gerą. Be abejo, kiek galėsiu, tiek pritaikysiu savo patirtį ekonomikos srityje, bet taip pat sieksiu, kad sostinėje neliktų vietos neapykantai ir čia saugiai bei laisvai galėtų jaustis visų tautybių gyventojai.
Man patekus į sostinės tarybą, Vilnius bus ne tik laisvas, bet ir visiems lygus, socialiai apsaugotas, tautinę įvairovę užtikrinantis. Vilniečiai galės didžiuotis savo miestu, vaikščioti aukštai pakelta galva mūsų draugiškoje, svetingoje sostinėje.
Partija